Rugsėjo 27, 2017
Velso kalnus dviračiu raižantis lietuvis: kelias į mano širdį vingiuoja sudėtingom trasom
LANA POVILAIKIENĖ 1

Į klausimą „Kodėl palikai Lietuvą?“ yra daugybė atsakymų, nes kiekvieno istorija išskirtinė. Kažkam Lietuvoje trūko darbo, pinigų, kažkas negalėjo realizuoti savo vidinių poreikių, troško vakarietiško išsilavinimo, karjeros aukštumų, nuotykių svaigulio, meilės vilionių, kažkas tiesiog slėpėsi nuo praeities (Nors kur tu, žmogau, nuo savęs pasislėpsi?). Tačiau vis dažniau į minėtą klausimą girdimas atsakymas: „Nepalikau Lietuvos – tiesiog dar mažą mane išsivežė tėvai.“

Didelė dalis jaunų žmonių  visai neturi emigracijoje išryškėjančios (tiksliau, kitų išryškintos) Kaino žymės kaktoje. Jie visai nesiplėšo tarp ,,prarastos“ tėvynės ir ,,primestos“ svetimos šalies. Jie tiesiog gyvena pilnavertį jauno žmogaus gyvenimą: juk jaunam ne tiek svarbu, kad namie žolė žalesnė, kad savam krašte ir tvoros žydi, nes pasaulis didelis, ir dar ne tokių stebuklų jame gali pamatyti. Ko gero visai netinkama emigracijoje užaugusio dvidešimtmečio klausti, ar jis ketina grįžti į Lietuvą. Todėl apie tai ir nekalbėsime su MARIUMI ANDRIUŠKEVIČIUMI, 22-ejų metų jaunuoliu, beveik pusę gyvenimo jau gyvenančiu D.Britanijoje, Velse, nedideliame Niuporto miestelyje. Mūsų pokalbis skambant elektroninei muzikai ir minant pedalus, skrieja iš kalnuoto Velso į Lietuvos dviračių sporto čempionato trasą.

Tave dar vaiką tėvai atsivežė į D.Britaniją. Įsivaizduoju, kad sunku buvo palikti kiemo draugus, vaikiškai nerimavai dėl laukiančios nežinomybės. Kaip tau sekėsi augti naujoje aplinkoje?

Lengva nebuvo. Atvažiavau nemokėdamas kalbos, todėl ir mokykloje, ir už jos ribų neturėjau su kuo bendrauti. Paaugliui tai sudėtinga situacija, nes tūnoti namie prie knygų – ne mano būdui. Dėl kalbos barjero sunkiai sekėsi mokslo dalykai, tačiau niekada nepykau ir nepriekaištavau tėvams už sprendimą gyventi Jungtinėje Karalystėje. Visi tie sunkumai buvo laikini, užteko išmokti angliškai ir pritapti nebuvo problemų. Po mokyklos įstojau į Coleg Gwent Newport, kur studijavau verslo administravimą, tačiau vėliau pasirinkau grafikos dizaino studijas. Mokslai buvo fantastiški, kiekvieną dieną su džiaugsmu ėjau į paskaitas ir siurbiau į save visą ten išgirstą informaciją.

Žinau, kad turi pomėgių, atrodo, visai nesusijusių su pasirinkta profesija. Kaip juos atradai ir kiek jie svarbūs tavo kasdienybėje?

Pirmiausiai atradau muziką. Kaip turbūt kiekvienas paauglys negalėjau įsivaizduoti gyvenimo be ausinukų, be žavėjimosi pasaulio didžėjais, be mėginimo pačiam kažką kurti. Pirmaisiais metais Velse, kai draugų nebuvo, muzika man tapo gelbėjimosi ratu nuo neturėjimo ką veikti. Domėjausi viskuo, kas susiję su jos kūrimu, mėginau pats dėlioti melodijas, internetu susipažinau su įvairiais kūrėjais ir prodiuseriais. Nors nesu pasiekęs jokių kūrybinių aukštumų, bet man iki šiol malonus muzikos kūrimo procesas. Labai branginu pažintį ir bendravimą su didžėjumi Jamiu Winchesteriu, kuris Niuporte turi savo muzikos įrašų studiją, ten visada esu laukiamas. Vėliau internetu susipažinau su Bruce Cullenu. Jis man davė daug gerų patarimų. Lietuvis prodiuseris Beatbat taip pat yra mano bičiulis.

Dviračiai atsirado visai netyčia. Paprastas malonumas vakarais minti ratus aplink miestą ir atsitiktinė pažintis su dviračių sportu besidominčiu entuziastu visą mano kasdienybę greitai sureguliavo. Naujasis bendramintis man parodė specialių dviračių parką ir ten esančias trasas. Užkabino greitai ir stipriai. Pradžioje dar neturėjau nei apsaugų, nei padoraus dviračio, tačiau malonumas buvo toks, kad nerūpėjo jokie trūkumai. 

Koks tas dviračių sportas apskritai? Kokiu dviračiu ir kur važinėji?

Rimtai šiuo sportu užsiimu dar tik dvejus metus, kai įsigijau pirmą rimtą profesionalų dviratį Santa Cruzz VP free 2007, kuris tuo metu kainavo beveik 800 svarų. Tiesa, po metų jį pavogė, bet tuomet nusipirkau SpeciazlizedDemo 8 2014, su juo treniruojuosi ir šiandien.
Tai yra Downhill ekstremalus sportas, jo esmė – miško ir atviro lauko taku nusileisti kuo greičiau nuo kalno. Take būna šaknų, akmenų ir tramplynų iki 20 metrų ilgio. Treniruojuosi visuose dviračių parkuose JK, patys mėgstamiausi yra Bike Park Wales, Black Mountain Cycle Centre ir Forest Of Fean. Norėčiau nuvykti ir pasivažinėti Kanadoje esančiame Whistler Bike Park. Tai – mano didžioji svajonė.

Papasakok, kiek toli numynei, kokios saldžios pergalės ir koks kartus prakaitas.

Lietuvoje dviračių Downhill sportas nėra remiamas taip kaip JK, o galėtų būti. Daug kas sako, kad Lietuva per plokščia, kad nėra itin gerų tam sąlygų, bet aš taip negalvoju. Du kartus jau dalyvavau Lietuvoje vykusiose varžybose ir nenusivyliau. Pirmą kartą varžiausi Lietuvos Downhill čempionate 2016 metais. Jis vyko Kauno Vytauto parke, kur iškovojau penktąją vietą. Antrą kartą rungiausi jau Ignalinoje. Nesk Downhill Taurės 2017 III etape prie finišo atmyniau ketvirtas. Taigi, sėkmė šalia manęs, reikia tik dirbti. Tai gana brangus hobis, vien dviratis man kainavo beveik 2000 svarų, o juk norisi vis geresnio. Būtų smagu turėti rėmėjų, tada būtų galima treniruotis rimtesnėms varžyboms, vykstančioms Anglijoje, tačiau kol kas mane remia tik tėtis, kuris irgi važinėja dviračiu. Beje, jam 49-eri, todėl noriu pasakyti, kad sportuoti niekada nevėlu.

Kaip į tavo pomėgį reaguoja artimieji? Ar jiems nebaisu dėl tavo sveikatos?

Esu turėjęs vieną rimtesnę alkūnės traumą, dėl kurios du mėnesius negalėjau sportuoti. Tada ir artimieji, ir aš pats nerimavau. Stengiuosi per daug neviršyti savo galimybių. Jei važinėčiau visiškai saugiai, tai neprogresuočiau pasirinktame kelyje, kadangi tenka pripažinti, jog rizikos jame tikrai nemažai. Nemąstau apie profesionalią sportininko karjerą, tačiau pagyvensim – pamatysim, kaip čia klostysis toliau.

Kokia nuotaika skatina muzikuoti, o kada geriau renkiesi mynimą dviračiu?

Muzikai dovanoju nakties metą. Argi jaunam žmogui reikia daug miego? Man patinka trance stiliaus muzika. Pirmasis kūrinys, mane ypač sužavėjęs, buvo Marco V - Simulated (Original Mix). Gal todėl iki šiol klausau būtent tokio stiliaus. Visos kitos laisvos valandos skirtos dviračiui, man tai visai jokia rutina. Būtų smagu turėti merginą, kuri užsiimtų Downhill sportu. Žmogui, norinčiam pasiekti rezultatų, reikia užsispyrimo, kantrybės ir drąsos, jis turi mokėti apskaičiuoti riziką protingai ir nepersistengti. Nemažai laiko reikia skirti ir sporto salei, kur treniruojami ne tik kojų raumenys. Greitai ir saugiai nusileisti nuo pilno kliūčių kalno reikia daug jėgos. Nelengva turbūt rasti tokią merginą. Gal muzika supins kelius. Kaip ten sakoma, kad į vyro širdį kelias eina per skrandį, į manąją tas kelias eina sudėtingom dviračių trasom, bet prie finišo gali juk mane pasitikti ir su dainom.

Raktažodžiai: AnglijaNewportAnglijos Lietuviai

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai