„Planas išvažiuoti gyventi į Londoną gimė po skyrybų, kai likau viena su keturiais sūnumis", - savo pasakojimą pradeda Birutė Jakučionytė. 40-metė moteris, kuriai puikiai tinka vokiečių filosofo Friedrich Nietzschės frazė „Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais", subyrėjus šeimai nepalūžo - išleido knygą, rašo populiarų tinklaraštį ir vis dar svajoja apie princą ant balto žirgo.

Sausio pabaigoje Birutė švęs jau dviejų metų emigracijos sukaktuves. Tiesa, nors ir gyvena Londone ir jos vaikai čia eina į mokyklą, bet
beveik visi moters darbai susiję su Lietuva.

„Šiemet Lietuvoje pasirodė mano pirmoji knyga „Moteris iš raudonos Audi". Taip pat Lietuvoje vykdau ne vieną socialinį projektą: plastikinių butelių kamštelių rinkimo konkursą „Kamštelių vajus", mamų bendrystės ir verslumo skatinimo projektą „Sumanios mamos erdvė". Mano darbas - pirkti plastiką perdirbimui, taip pat susietas su lietuviška įmone. O Londone turiu internetinę suvenyrų parduotuvę. Čia pradėjau organizuoti ir tokį pat konkursą kaip „Kamštelių vajus", tik anglišką jo versiją „Lid Mania",” - nenustoja projektų vardinti rašytoja.

„Jau daug padariau, bet kamštelių konkursas Londome vis tiek buksuoja vietoje. Tiesiog neturiu komandos, bendraminčių Londone, trūksta kalbos, patirties, pažinčių," – apie pasitaikančius sunkumus nebijo pasakoti moteris.

Kaimas pakeitė mąstymą

Pasak londonietės, susidomėjimas ekologija atsirado dar gyvenant kaime. „Prieš emigruodami Trakų rajono vienkiemyje gyvenome septynerius metus. Pirmuosius 3-4 metus niekas jokių šiukšlių iš mūsų neveždavo, todėl teko išmokti rūšiuoti. Net gyvendama Londone taip nerūšiuoju, kaip tada Lietuvoje. Po kelių kaime praleistų metų pasikeitė visa gyvenimo filosofija. Sumažinome vartojimą ir nereikalingų daiktų pirkimą, pradėjome auginti daržoves, peršalimus gydytis patys, išmokome daug dalykų perdirbti ar kūrybiškai panaudoti antrą kartą.”

Kitoks mąstymas niekur nedingo ir  Londone. „Kiekvieną sekmadienį einame porą kilometrų į ūkininkų turgų pirkti vietinių daržovių, obuolių, vištienos, kiaušinių. O pati ekologijos idėja man yra labai svarbi - ne veltui aš organizuoju tokius konkursus kaip „Kamštelių vajus", nuolat mokau kitus kūrybiškai pažiūrėti į šiukšles ir jas panaudoti rankdarbiams, veikloms su vaikais", - sako Birutė.

Prieš išvykdama iš Lietuvos moteris ne vienerius metus vykdė socialinę veiklą, susijusią su ekologija, vaikais, šeimomis. Kartu ji dirbo ir draudimo kompanijoje, organizavo komercinius renginius ir, žinoma, gimdė ir augino vaikus.

„Savo dienoraštį pradėjau rašyti dar gyvendama Lietuvoje, tačiau tai nebuvo nuolatinis rašymas. Daugiau ir reguliariai rašyti pradėjau po emigracijos. Lietuvoje liko labai daug draugų, šeima. Visiems buvo labai įdomu, kaip mums sekasi
Londone, nuolat klausinėdavo. Todėl pradėjau rašyti apie mūsų nuotykius ir kasdieninį gyvenimą, mūsų patirtis ir emocijas. Labai greitai jį pastebėjo vienas didžiausių naujienų portalų Lietuvoje ir paprašė leidimo publikuoti. Redaktorė sako, kad jis labai populiarus, mano
įrašus skaito daugiau nei dešimt tūkstančių žmonių iš viso pasaulio. Sulaukiu labai daug palaikančių laiškų", - atvirauja tinklaraštininkė.

Jos dienoraštį daugiausiai skaito moterys, nors susilaukia ji ir vyrų komentarų. Jos skaitytojai - dažniausiai išsiskyrę, vaikus auginantys, emigravę ar norintys emigruoti žmonės. Jie ieško atsakymų, padrąsinimo.

„Daug kas sako, kad mano rašiniai įkvepia. Jeigu aš, su keturiais sūnumis, nemokėdama kalbos, sugebėjau išvažiuoti ir pradėti gyvenimą iš naujo, tai daug kas beskaitydamas apie mūsų gyvenimą Londone sako: „Ji sugebėjo, tad ir man nėra ko verkti, reikia imtis veiksmų", - padrąsinimų nestokoja moteris.

Vyras – iš skelbimo ant automobilio

Birutės knyga gimė iš pažado sau iki savo 40-mečio bent vieną parašyti. Tik, prisopažįsta moteris, jis ilgai nežinojo, apie ką ta knyga bus.

„Skyrybos man buvo didelis akibrokštas ir netikėtumas, norėjau pati sau atsakyti į daugybę klausimų. Knygoje pasakoju savo santuokos istoriją, o pavadinimas toks dėl prieš penkiolika metų man nutikusio nuotykio. Tada labai norėjau ištekėti, ir, beje, vairavau raudoną „Audi". Sugalvojau ieškoti vyro kūrybiškai - užsiklijavau ant savo automobilio skelbimą „Ieškau vyro" ir važinėjau porą savaičių. Tą istoriją išdėsčiau ir knygoje, nuo jos pradėjau savo pasakojimą apie dešimt metų trukusią santuoką. Taigi toks simbolinis knygos pavadinimas ir liko", - pasakoja rašytoja.

Po skyrybų Birutei palūžti neleido vaikai ir tada dar labai utopinė idėja emigruoti.

„Emigracijos stresas ir patirtos emocijos tarsi užklojo skyrybų baisumą. Dar ir šiandien mes visi bandome išmokti gyventi iš naujo,
susitaikyti ir judėti pirmyn. Tai nebuvo paprasta nei man, nei vaikams, bet su kiekvienu mėnesiu vis lengvėja", - atvirauja moteris.

Birutės galvoje jau sukasi mintys apie knygos vertimą į rusų ir anglų kalbas, tereikia surasti vertėjus. Be to, visa moters istorija į vieną tomą netilpo, tad kažkada turėtų pasirodyti ir knygos tęsinys.

Londone gauna daugiau nei Lietuvoje

Rašytoja prisipažįsta, Londonas jai davė ir dar duoda labai daug.

„Niekada negyvenau su reikalavimu ar noru, kad man kažką turi duoti šalis, kurioje gyvenu. Greičiau atvirkščiai. Daugybę kartų
klausiau savęs, ką aš galiu duoti savo šaliai. Manau, kad labai daug daviau ir duodu Lietuvai. Tačiau gyvenimas Jungtinėje Karalystėje iš esmės keičia mano, kaip vienišos mamos, auginančios keturis vaikus, savivertės klausimą. Čia nesu smerkiama todėl, kad esu vieniša, išsiskyrusi. Čia gaunu, palyginus su Lietuva, milžinišką valstybės paramą. Čia galiu jaustis ir gyventi oriai, čia mano vaikai turi daug didesnes galimybes, čia pati turiu daug didesnes galimybes mokytis ir dirbti", - sako londonietė.

Paaugus vaikams, ji norėtų atiduoti duoklę Anglijai, atidirbti. Moteriai norisi, kad ir jos vaikai dirbtų Jungtinėje Karalystėje.

„Jaučiuosi labai dėkinga ir skolinga šiai šaliai," - drąsiai sako Birutė.

Tiesa, moteris Lietuvoje būna labai dažnai - kartą kas du, tris mėnesius. Su vaikais visam mėnesiui vasarą važiuoja atostogauti į savo ten paliktus namus.

„Tačiau svečioje šalyje man nieko netrūksta. Sakyčiau, atvirkščiai - Lietuvoje daug mažesnis visa ko pasirinkimas, nei Londone. Nebent man trūksta tik savo gėlynų ir augalų, kurių Lietuvoje turėjau labai daug. Bet tai irgi išsprendžiamas klausimas. Kaip labai jau bus didelis noras po žemę kapstytis, tai ir Londone rasiu kur kokią gėlę pasodinti", - įstikinusi londonietė.

Moters teigimu, norintiems „pabėgti" į užsienį, ji patartų tiesiog „bėgti", jei jau taip nusprendė.

„Tik nemanau, kad tai yra bėgimas. Nuo ko čia mes bėgame? Nuo savęs ar nuo blogos situacijos Lietuvoje? Emigracija, pirmiausia yra nauja galimybė. Kiekvienam žmogui, nesvarbu, kiek jam metų, privalu mokytis naujų dalykų, plėsti savo akiratį. Emigracija tam ypač tinka visais amžiaus tarpsniais", - sako Birutė.

Laukia princo

Moteris prisipažįsta, jog nėra lengva auginti keturis berniukus, nėra lengva ir paprasta viską suderinti, visur spėti. Laisvalaikio ji beveik
nebeturi, o miegui lieka po 5-6 valandas.

„Kartais pratrūkstu ir verkiu netgi viešai, tačiau stengiuosi nesuskysti ir vis tiek bandau viską suderinti. Kartais tam reikia milžiniškų pastangų", - neslepia moteris.

Ar Birutė norėtų ką nors pakeisti savo gyvenime, jei pasitaikytų proga? Jeigu tik galėtų, moteris sako atiduotų skolas, kurių prisidarė po skyrybų ir emigruodama.

„Apie ką svajoju? Apie princą ant balto žirgo. Juokauju, žinoma. Apie užaugusius sveikus, laimingus ir save realizuojančius vaikus. Dar svajoju sverti 20 kg mažiau nei dabar, išmokti slidinėti ir kopti į kalnus. Taip pat svajoju mokėti anglų kalbą taip gerai, kad galėčiau angliškai rašyti savo tinklaraštį. Dar labai norėčiau visas savo veiklas, renginius, dirbtuves vaikams ir mamoms, socialinius projektus, darytus ir daromus Lietuvoje, perkelti į Londoną. Daug turiu svajonių, tikslų ir norų, bet nežinau, kaip viską spėti.

Sužinokite naujienas pirmi - sekite mus Facebooke!