Bėgu vėjuotomis, mėlynų lempučių apšviesto Canary Wharf rajono gatvelėmis, o į dangų stiebiasi mirgantys, svaiginančio aukščio dangoraižiai. Užvertus galvą į apsiniaukusį dangų ieškau ryškiai raudono HSBC užrašo. Pro banko duris kaip žirniai pabyra darbuotojai. Kas lekia namo, kas į verslo susitikimą, o kas skandinti neviltį alaus bokale dėl tą dieną kritusių akcijų. Po tvirto rankos paspaudimo, jau kylam į vienos didžiausių, finansines paslaugas teikiančios korporacijos Anglijoje pastato 35-ąjį aukštą. Pasigrožime pro langus eiliniam Londono gyventojui nepasiekiamais stulbinančiais vaizdais.

Londono Sičio lietuvių klubo prezidentei Vilmai Midverytei  tokie vaizdai – ne naujiena.  „Pakeliu akis nuo kompiuterio, pasigrožiu vaizdais, ir toliau darbuojuosi,“ – sako veikli moteris.

Mama, aktyvi savanorė, sėkmingai karjeros laiptais kopianti, tik ką su pagyrimu baigusi magistro studijas Edinburgo universitete ir sausį klubo prezidente išrinkta Vilma sako jėgų, motyvacijos ir teigiamų emocijų pasisemia bendraudama su žmonėmis. Iš Klaipėdos kilusi Vilma tikina sutinkanti tikrai nedaug žmonių su neigiama energija, o jei ir pasitaiko, jiems laiko ji negaištanti.

Bendraujant su Vilma sunku nesižavėti jos valios stiprumu, o ir pačiam norisi tuoj pat visko imtis ir kažkaip save realizuoti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pradžių pradžia - kaip ir kada atvykai į Londoną?

Pirmą kartą čia atvykau 2004-ųjų spalį. Tada dar gyvenau Rygoje ir kompanija, kuriai dirbau, mane išsiuntė į apmokymus Londone. Tie pora mėnesių buvo fantastiški. Po apmokymų grįžau atgal į Rygą ir dar metus prasiblaškiau darbo reikalais tarp Rygos ir Londono, kol 2005-ųjų gale manęs paklausė ar norėčiau pakeisti savo darbo vaidmenį ir tapti  skyriaus regionine vadove Londone. Rygoje jau buvau pragyvenus beveik penkerius metus ir nusprendžiau, kad jau laikas pakeisti aplinką. Tada dar labai norėjosi grįžti į Lietuvą,  bet pagalvoju, kad čia tokia galimybė pasitaikė ir gal tik kokiems metams išlėksiu į Londoną. Ir tuoj pat po naujųjų su lagaminais atsidūriau šiame metropolyje. Tuo metu galvojau tik metams, o dabar jau skaičiuoju devintus metus.

Ar yra minčių vis dėlto grįžti į Lietuvą, ar jau viskas – Londonas tau jau namai?

Londonas tikrai man tapo namais, o į Lietuvą grįžti planų neturiu. Londone labai gerai jaučiuosi, man čia labai patinka, bet aišku, esu lietuvė ir man lietuvybė yra labai svarbi. Dažnai jaučiuosi kaip Lietuvos agentė Londone, man svarbu, ką aš galiu nuveikti Lietuvos labui gyvendama svečioje šalyje, pasisemdama žinių ir perduodama jas savo gimtinei. Be to, turiu šeimą, septynmetį sūnų ir mes labai smagiai čia gyvenam. Dėl to dabar šiek tiek sunkiau keisti aplinką.

Kaip matau, motinystė visai nesutrukdė siekti karjeros aukštumų. Kaip tai pavyko?

Asmeninio archyvo nuotr.

Ne, tikrai nesutrukdė. Aš galėjau sau leisti pasisamdyti auklę, o į darželį sūnų vesti nuo ankstyvų dienų, nes čia Londone suteikiamos tokios galimybės.  Kiekvienas pasirenka savo kelią, kaip jiems atrodo geriausia. Aišku, šeima visada buvo ir bus pirmoje vietoje, bet karjera man taip pat buvo svarbi. O kai nori kažką pasiekti, tenka viską subalansuoti.

Ir kaip tau pavyko viską subalansuoti? Ir šeimą, ir karjerą, plius dar magistro studijas Edinburgo universitete?

Aš turiu tiek pat laiko kaip ir visi – 24 valandas per parą. Bet kaip tą laiką suplanuojam ir panaudojam yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Jei labai nori, viską galima pakankamai gerai subalansuoti. Aš išnaudoju kiekvieną minutę, ypač kelionių į darbą ir namo metro metu, tada arba skaitau, arba rašau.

Daug metų jau užsiimi savanoriška veikla, ką ji tau reiškia?

Taip, savanoriška veikla užsiimu jau labai seniai, dar nuo studijų laikų Stokholmo Ekonomikos Aukštojoje Mokykloje Rygoje. Buvau Studentų Asociacijos narė, vėliau Alumni (baigusiųjų studentų) Asociacijos prezidentė. Kai persikrausčiau į Londoną vis tiek aktyviai palaikiau ryšius ir iki pat dabar dar aktyviai dalyvauju Alumni Asociacijos veikloje.

Londone trejus metus mokiau vaikus rašyti ir skaityti. Atvažiuodavo autobusiukas prie darbo per pietų pertrauką, surinkdavo visus savanorius ir mes tada valandą laiko, vietoj pietų, praleisdavome mokykloje su vaikais darydami įvairiausias užduotėles. Pradžioje dirbom su tais vaikais, kuriems sunkiau sekdavosi mokslai, kurie gal gaudavo mažiau dėmesio ir paramos namuose. Vienus metus mokėme juos skaityti, antrus metus – skaičiuoti. Trečius metus jau dirbau su pažangesniais vaikais – mokiau juos žaisti šachmatais, paaiškindavau jiems strategijas, esminius žaidimo principus, bet, aišku, visada būdavo tas baimės jausmas, kad vaikai tave aploš.

Savanoriaujant visada apima geras jausmas, kad gali kažkam padėti. Tu tampi ir pavyzdys, ir draugas, ir didysis brolis ar sesė. Dirbau daugiausiai su 8-9 metų vaikais, bet kadangi pati esu mama, sekėsi visai neblogai.  Man labai patinka posakis, kad „Nereikia vaikų auklėti, reikia jiems padėti užaugti.“ Svarbiausia yra būti šalia, juos palaikyti. Tokiu principu aš vadovaujuosi ir mokydama vaikus, ir augindama savo sūnų, ir tikrai šitas principas pasiteisina.

Vėliau prisidėjau prie LCLC klubo veiklos, paskutinius trejus metus dalyvavau „Big Brother LT” mentorystės projekte. Visada mielai padedu ir, jei galiu, visada patariu ir bandau atsakyti į žmonių rūpimus klausimus - juk smagu dalintis savo žiniomis. Tai yra labai didelė dovana sau pačiai ir kai tik yra galimybė kam padėti, visada stengiuosi tą galimybę išnaudoti.

Dirbai ir vis dar dirbi didelėse korporacijose, pavyzdžiui, HSBC. Ar nusimato horizonte kažkas dar didesnio? Ar manai, kad tai tavo idealus kelias?

Dažnai apie tai pagalvoju. Finansų sfera man yra labai įdomi ir man patinka tai, ką aš darau, bet iš kitos pusės, galbūt užsiimu tiek daug savanoriška veikla dėl to, kad negaliu 100% realizuoti savęs darbe. Mano darbas yra labai nutolęs nuo apčiuopiamo gerovės kūrimo, o man norisi padaryti kiek galima daugiau šiame pasaulyje. Turbūt dėl to tiesiog prisidedu prie įvairios savanoriškos veiklos, kuri suteikia pilnumo jausmą, tą apčiuopiamą rezultatą, kad su kažkuo pasidalinau savo žiniomis ar padėjau kitiems, kažką išmokiau kažko naujo.

Kol kas man finansų sferoje vis dar įdomu, o kiek aš toliau noriu suktis korporacinėje sistemoje dar nelabai galiu pasakyti. Aš esu oportunistinis žmogus. Galbūt ne tiek smarkiai planuoju savo ateitį darbo atžvilgiu, nes noriu būti atvira idėjoms. Ir jei atsiras kažkokia nauja galimybė, nenoriu turėti susikūrusi rėmų, tiesiog noriu turėti pasirinkimo laisvę nerti tiesiai į naują veiklą. Neesu kategoriška, kitaip nebūčiau patekus į finansų sferą.  

O kaip atsidūrei finansų srityje?

Visai atsitiktinai. Turėjau pasiūlymą dirbti „Procter&Gamble” rinkodaros srityje ir man ten iš tikrųjų buvo viskas labai pažįstama ir aišku, o finansų technologijos visada kažkiek gąsdino, nes tai tikrai nebuvo mano komforto zona. Bet aš visada sakau, kad lengviausia įššūkius įveikti tiesiog juos priimant ir šokant į patį katilo vidurį. Tai aš taip ir padariau.

O dabar jautiesi patogiai, ar vis dar kartais apima baimės jausmas?

Tie žmonės, kurie nebijo, nepadaro gero darbo. Jau ne vieną kartą tuo įsitikinau asmeniškai. Kai esu įsitikinusi, kad viską žinau, tada iki galo nepasiruošiu, ką nors praleidžiu pro pirštus, ne iki galo viską apgalvoju. O kai yra šioks toks baimės jausmas, tada viską detaliau pergalvoju, tinkamai pasiruošiu. Nėra tokių žmonių, kurie kažką pasiekė neišeidami iš savo komforto zonos.

Kokia veikla labiausiai mėgaujiesi po darbo, kaip atsipalaiduoji?

Labai mėgstu keliauti. Keliauju bent kartą per mėnesį tam, kad įgaučiau kažkokios naujos perspektyvos. Keliauju labai įvairiai, su šeima, draugais ir kai kurias keliones: slidinėjimo, įvairius žygius po kalnus organizuoju pati.

Man patinka aktyvios atostogos. Tada vėjas išblaško mintis, pasisemiu naujų idėjų. Kuo toliau išvažiuoji iš Europos, tuo labiau pamatai, kaip pasaulis gyvena, supranti, kad kartais per daug esame užstrigę nereikšminguose rūpesčiuose, kasdieninėse buitinėse problemose.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Mes taip dažnai pamirštame, kad kai kurios problemos  yra visiškai nesvarbios ir netgi mus žlugdo.

Kokia buvo smagiausia, įsimintiniausia kelionė?

Turbūt įspūdingiausia buvo mano paskutinė kelionė į Mongoliją praėjusią vasarą. Draugė pakvietė ir išvažiavome. Buvo įdomu pamatyti, kaip ten žmonės gyvena, klajokliai vis dar klajoja, jurtos tebegyvuoja, kaip žmonės džiaugiasi gyvenimu. Pamatai ir suvoki, kiek daug mes išgyvename dėl nereikšmingų dalykų, ir per daug laiko praleidžiame besijaudindami dėl to, kas buvo ir, ypatingai, kas bus. Ten to nėra, žmonės labiau atsipalaidavę: jie turi daug daugiau laimės savyje, nes moka džiaugtis paprastais dalykais - maistu, saule, gyvūnais. Tada supranti, kokie mes esame godūs ir smarkiai nutolę nuo gamtos.  

Tiek daug veiklos tavo gyvenime, iš kur semiesi jėgų, motyvacijos, įkvėpimo?

Energijos semiuosi iš pozityvaus bendravimo. Bendraudama su įvairiais žmonėmis aš pasikraunu teigiamų emocijų. Labai įdomu, kai du žmonės susitinka ir bendraudami pasidalija savo energija vienas kitą įkvėpdami ir motyvuodami, ir tarsi sukuria tos papildomos energijos, kurios abiems reikėjo tam, kad galėtų tęsti savo veiklą, judėtų pirmyn, kažką keistų.

Ką norėtum palinkėti Londonietės skaitytojams?

Kaip ir kiekvienas, savo kelyje sutinku žmonių, kurie vienaip ar kitaip išreiškia savo nepasitenkinimą esama situacija. Todėl norėčiau palinkėti atrasti savyje energijos ir jėgų pradėti pokytį nuo savęs. Tiesiog atsistoti, atsiraitoti rankoves ir imtis darbo. Ir tai gali būti patys mažiausi žingsniukai, bet jie nuves iki ten, kur norite būti.