Birželio 11, 2018
Lietuvė, kurios išradimas sužavėjo Anglijos ir pasaulio verslo gigantus: "bijau pasiekti gyvenimo galą nepagerinus pasaulio"
DOVILĖ ILEVIČIŪTĖ
Solveiga Pakštaitė.

Kaip atrodo jūsų rutina? Kasdien, nuskambėjus žadintuvui, spaudžiate 'snooze' ir mėgaujatės minutėmis, už kurias atiduotumėte visas banko santaupas - tokios jos atrodo neįkainojamos. Iššliaužiate iš lovos, valotės dantis, geriate kavą, važiuojate į darbą, pakeliui namo užsukate į prekybos centrą, į pirkinių krepšį kaip ir praėjusį pirmadienį, įsimetate pieno, duonos, kiaušinių. Tarsi kino filme „Švilpiko diena“ tas pats kartojasi ir kartojasi iš naujo. Visą klausimų rezervą kodėl yra taip, o ne kitaip, paliekame vaikystėje ir nebesukame galvos dėl kasdienių dalykų: jei jau taip yra, vadinasi taip ir turi būti.

Ir yra tik vienetai. Tie amžinai klausiantys, ieškantys, pastebintys, sprendžiantys problemas, pro kurias įprastai praeiname pro šalį. Mokslininkai, išradėjai, ateities dizaineriai, keičiantys pasaulį ir neleidžiantys miegoti. Nes, galbūt, žmogaus gyvenimo prasmė – tobulėti.

Dalis ateities priklauso ir SOLVEIGAI PAKŠTAITEI: jos išrastos išmaniosios maisto produktų galiojimo laiką nustatančios etiketės Mimica Touch (dar žinomos kaip Bump Mark) ne tik sumažins išmetamo maisto kiekį, taupys pinigus pirkėjams ir prekybos centrams, bet apie produktų šviežumą informuos ir sutrikusios regos žmones. Anglijos lietuvei dar tik 25-eri,  o ji jau yra formules šioms etiketėms kuriančios kompanijos Mimica direktorė. Į susitikimus ją kviečia tokie verslo gigantai kaip Coca Cola bei didžiausi Anglijos prekybos centrai: Asda, Sainsbury’s, Marks and Spencer. Lietuvės išradimu domisi verslo, technologijos, inžinerijos, gamtosaugos pasaulių atstovai ir rankose ji laiko kelis prestižinius apdovanojimus, o neseniai MIT (Massachusetts Institute of Technology, vienas geriausių pasaulyje technologijų universitetas) Solveigą paskelbė metų išradėja.

Su Solveiga susitinkame Mimica ofise White City rajone Londone (aut.past. šiuo metu kompanija persikėlė į Shoreditch). Lietuvoje ji niekada nėra gyvenusi. „Todėl ne itin gerai kalbu lietuviškai, dažnai man pritrūksta žodžių, kai kur įterpiu angliškų“, - iškart atsiprašo ji. Ak tas lietuviškas kuklumas! Lietuviškai ji kalba  netgi geriau už kai kuriuos vos kelis metus užsienyje praleidusius emigrantus, tad visas mūsų pokalbis vyksta lietuvių kalba. 

Mimica Touch etiketės gaminamos laboratorijoje Šiaurės Anglijoje. Tačiau pavyzdžių, demonstruojančių kaip veikia išradimas, Solveiga atsineša ir į mūsų susitikimą: želatinos pagrindu sukurtą indikatorių informuojantį, kada maisto produktų galiojimo laikas baiginėjasi. Tereikia paliesti ir pajausti – jei paviršius visiškai lygus - produktą galima vartoti, jei ant paviršiaus užčiuopiame nelygumus, produkto patariama nebevartoti. Etiketė bus lygi iki pat maisto sugendimo, o tada pasikeis per valandą. „Ši etiketė jaučia viską, ką jaučia maistas, - aiškina išradėja. – Tai yra daug tikslesnis biologinis sprendimas, nei užrašytas galiojimo laikas: juk dažniausiai mes nesame tikri, ar tikrai produkto nebegalima vartoti ir žiūrime tik į datą ant pakuotės. Norim, kad žmonėms būtų aišku ar galima, ar negalima vartoti. Niekas nenori gauti 'gal' atsakymo!“

Brunelio universitete Pramoninį dizainą ir technologijas studijavusi S.Pakštaitė pasuko nevisiškai savo pasirinktos profesijos keliu. „Manau, kad norint judėti į priekį, progresuoti skirtingų sričių ekspertai turi mokėti dirbti kartu, kad pasiekti tikslą. Su šiuo projektu norėjau peržengti ribas, atrodo, tikrai pasukau ten, kur man nepriklausė: pramoninis dizainas - tai yra studijos apie daiktų gamybą, o aš atsidūriau mokslo pasaulyje. Bet tik taip įmanoma progresuoti“, - įsitikinusi ji.

Photo by Chet Strange. Photo by Chet Strange.

Trumpai

Dievinu... kvailus anekdotus.
Siaubingai bijau... pasiekti gyvenimo galą nepagerinus pasaulio.
Nemėgstu kai... žmonės pradeda lipti į traukinį nespėjus išlipti kitiems.
Norėčiau turėti... kiekvienos šalies antspaudą savo pase.
Svajoju, kad... daugiau įmonių galvotų apie gamtos ateitį.
Labiausiai nusivyliau... kai JK piliečiai nusprendė išeiti iš ES.
Negaliu atsikratyti įpročio... užvirti vandenį ir pamiršti pasidaryti arbatą​.

 - Lietuvoje jūs net nesate gyvenusi, bet lietuviškai kalbate išties gerai. Ar dažnai aplankote?
- Taip, kiekvienais metais apsilankau. Mano visa giminė Lietuvoje, seneliai. Mama kilusi iš Alytaus, tėtis – iš Kauno. Tad svečiuotis tenka abiejuose kraštuose.

- Prisiskaičiau apie jus straipsnių angliškoje spaudoje – didžiausi šalies dienraščiai rašė apie jūsų išradimą Bump Mark, dabar pavadintą Mimica Touch. Kada nutiko tas Eureka momentas?
- Praktikos metu šešis mėnesius teko dirbti su "The Guide Dogs for the Blind Association" (Šunų vedlių akliesiems asociacija). Reikėjo surasti problemas, su kuriomis aklieji susiduria viešajame transporte ir pagalvoti, kaip technologijos galėtų padėti jas išspręsti. Tuos šešis mėnesius tarsi gyvenau aklųjų pasaulyje, jų vis klausinėdavau kaip jūs ruošiate arbatą, kaip apsirengiate. Vienas iš klausimų buvo: kaip žinote, kada baigiasi produktų galiojimo laikas? Atsakymas: nežinome. Mane labai sudomino būtent ši problema. Sužinojau, kad dėl prastos mitybos labai daug aklųjų kenčia nuo viršsvorio, diabeto. Jie neperka šviežių produktų, nes šie greitai genda, o jie nemato. Ėmiau galvoti kaip tai galima pakeisti. Brailio raštas ne išeitis, nes jį sunku išmokti, daugelis sutrikusio regėjimo žmonių jo jau nebenaudoja, jį keičia naujas išradimas screen reading, technologija, kuri keičia tekstą į garsą. Be to, ne visi prekybos centrai įdiegia  brailio raštą ant pakuočių.

Eureka momentas atėjo tada, kai pamačiau seną, rudą, taškuotą bananą. Jo išvaizda man iškart sakė, kad jis nėra šviežias. Tuomet pagalvojau, kodėl pakuotės negali taip pat pranešti, kad produktas genda. Pakalbėjau su universiteto profesoriais. Vienas iš jų ir pasiūlė pabandyti želatiną. Žinoma, pradžioje ją naudojau visai kitaip, išbandžiau daugybę būdų, prireikė daugybės laiko, tyrimų, įvairių sričių mokslininkų pagalbos, kol produktas įgavo dabartinį, dviejų sluoksnių pagrindą, kuris kopijuoja maisto būseną. Tokios etiketės naudingos ne tik akliesiems, bet ir visiems vartotojams bei maisto pramonei. Ypatingai Anglijoje maisto išmetama labai daug. Su savo išradimu galiu ne tik padėti sutrikusio regėjimo žmonėms, bet ir sumažinti išmetamo gero maisto kiekį.

- Iškart tikėjote, kad tokia etiketė – ateities išradimas? 
- Maniau, kad tai tiesiog įdomi idėja.

- Kai gimė Bump Mark (dabar Mimica Touch) jums tebuvo 21-eri. Ar jaunos merginos išradimą rimtai priėmė mokslo pasaulis,  rimtų, solidžių, patyrusių srities asų bendruomenės? 
- Pamenu, vienas profesorius iš dizaino fakulteto, pas kurį atėjau pasikonsultuoti, man skyrė apie dvidešimt minučių vien tam, kad pasakytų, jog mano idėja yra visiškai nesąmoningas projektas ir jei jis būtų projekto vadovas niekada neleistų man jos įgyvendinti, nes aš esu dizainerė, o čia jau susiję su mokslu. Ir ne tik iš vieno profesoriaus išgirdau panašių komentarų. Bet mano disertacijos vadovas įtikino, kad tai labai įdomi idėja ir paskatino judėti toliau. Juk tai darbas universitetui. Anot jo: "basically, this is the last chance you have to really mess something up and still get an A" (turi paskutinį šansą kažką suknisti ir vistiek gauti 10 balų). Įsidarbinusi kompanijoje jau nebegalėčiau taip žaisti, nes apie nesėkme galinčius pasibaigti projektus net nebūtų kalbos. "Go and make a mess of this" – pasakė jis man.

- Tiesiog paskatino bandyti, net jei ir nieko iš to nebus?
- Taip. Nes tam ir yra universitetas – bandymams ir naujoms idėjoms. Jis man išties labai padėjo. Bet tuomet tai vis vien atrodė tik kaip universitetinis projektas. Pasibaigus pirmam semestrui, kol projektas dar net nebuvo baigtas, šios inovacijos dėka laimėjau prestižinę išradėjo ir verslininko James’o Dyson’o stipendiją - 1000 svarų. Iš viso dizaino kurso, 120 pateiktų projektų buvo atrinkti šeši. 

- Kur panaudojote 1000 svarų?
- Prabėgus metams dar juos turėjau. Gavus stipendiją išgirdau daug komentarų, kad nieko panašaus iki šiol nėra sukurta. Tad man kilo mintis savo išradimą užpatentuoti. Pareiškimas patentui kainavo tik £30, bet labai daug reikėjo dirbti ir konsultuotis su teisininkais, advokatais, kurie paruošia patento aprašymą – sukuria apibrėžimą sukurtam išradimui. Dokumentas labai svarbus, nes jis būtų naudojamas, jei kažkas bandytų kopijuoti mano produktą. Jis turi būti parašytas be priekaištų, su visais teisiniais terminais ir detalėmis. Savaitę laiko pati rašiau patento teksto planą, skaičiau kitus patentus, ieškojau pavyzdžių. Buvo labai neįdomu, bet reikėjo. Toliau teko konsultuotis su teisininkais. Pasisamdžiau advokatą valandai laiko, kad patikrintų ir pakoreguotų aprašymą. Valanda kainavo £600. Likusius £400 išleidau atostogoms Kroatijoje.

- Tad Mimica Touch išradimas jau patentuotas?
- Šiuo metu esame patikros (examination) procese, bet tikrai bus užpatentuotas, nes atsakymas atkeliavo teigiamas, tereikia pataisyti kelis gramatinius punktus, kad prašymas būtų legalus ir tinkamas.

- Jūs gavote ne tik garsaus britų išradėjo ir verslininko James Dyson’o stipendiją, bet ir jo apdovanojimą. O praėjusiais metais tapote ir prestižinio JK mokslo ir inžinerijos pasaulio Hawley Award apdovanojimo laimėtoja.
- Kai gavau James Dyson apdovanojimą atlikinėjau praktiką. Antrą praktikos darbo savaitę man paskambino ir pranešė, kad laimėjau. Kitą dieną turėjau susitikti su žurnalistais iš didžiausių Anglijos dienraščių, daviau interviu BBC World Service, BBC radio 4. Mano veidas ir balsas tądien buvo beveik visur. Praktiką atlikau prekybos ateities tendencijas nagrinėjančioje kompanijoje, kurie būtent domėjosi šia sritimi. Kolegos iškart pastebėjo ir klausinėjo, kaip čia dabar jų praktikantė atsidūrė žiniasklaidos pirmuosiuose puslapiuose.

Idėja įkurti savo įmonę gimė tada, kai žurnalistai ėmė domėtis – kada šį išradimą matysime prekybos centruose? 

- Tikriausiai gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis gavus tiek apdovanojimų ir sulaukus pripažinimo ir palaikymo iš mokslo, verslo, inžinerijos ir technologijų pasaulio profesionalų?
- Šie apdovanojimai mane parodė pasauliui. Kai laimėjau James Dyson apdovanojimą pirma įmonė pakvietusi mane pokalbiui buvo Coca Cola. Per savo praktikos darbą, pietų pertraukų metu, bėgdavau į pokalbius su Coca Cola atstovais. Kai gavau šį pirmą solidų kvietimą net išsigandau. Labiau bijojau nei džiaugiausi. Juk tokia gigantiška kompanija. Paskui į verslo susitikimus pradėjo kviesti Asda, Sainsbury’s, Marks and Spencer. Baigusi praktiką, net neturėjau laiko darbo paieškoms, nes vaikščiojau į pokalbius su didžiausių Anglijos prekybos centrų vadovais, mano kalendorius buvo ištisai išmargintas susitikimais. 

- Didžiųjų kompanijų susidomėjimas išradimu tikriausiai įdiegė daugiau pasitikėjimo savimi?
- Žinoma. Studijuodama galvojau, kad baigusi universitetą, gausiu normalų darbą ir tiek. Bet pripažinimas įtikino su savo idėja keliauti toliau. Ir man, ir mano tėvams buvo šiek tiek baisu. Mūsų šeimoje niekas neturi savo verslo, visi dirba samdomus darbus.

- Ar jūsų tėvai taip pat darbuojasi dizaino pasaulyje?
- Ir mama, ir tėtis, jie abu yra akademikai, dėstė kompiuterių mokslus Anglijos universitete.

- Svajojote susirasti gerą darbą, gyventi ramų gyvenimą. O dabar jums 25-eri ir esate kompanijos direktorė. Daugelis tikriausiai skaito ir galvoja, kad tai yra jėga. Bet tikriausiai ir labai sunku – juk mėnesio gale niekas atlyginimo nesumoka, viskas jūsų rankose.
- Atlyginimą turiu pati užsidirbti ir dar kitiems sumokėti. Tik praeitų metų pavasarį, po dviejų su puse metų darbo, pagaliau pradėjau sau mokėti normalią algą. Prieš tai, kad užsidirbčiau pragyvenimui, imdavausi laisvai samdomų darbų (freelance). Tikrai buvo sunku. Tačiau, turint savo verslą, sunkesnis už pinigų trūkumą yra vienišumo jausmas: už visus sprendimus esi atsakingas tik tu pats, niekas daugiau. Tėvai nežino, ką patarti. Draugai, nors labai susidomėję mano verslu, ką pasakyti ar patarti nelabai žino. Kartais jaučiu, kad aš net neturiu teisės pasiskųsti. Versle - "the highs are really high, but the lows are really low". Dažniausiai pastebimi tik the hights, bet net neįsivaizduojama, kiek reikia dirbti ir dėti pastangų. Atrodo, kad gyvenu labai exciting gyvenimą, bet už tai turiu ir dirbti be sustojimo. Kartais pasidaro labai baisu, pagalvojus, kad kitą mėnesį turiu mokėti algą ne tik sau, bet dar šešiems žmonėms. Jei kažkas atsitiks, juk bus mano kaltė. Nebandau slėpti, kad kai kuriems sprendimams neturiu pakankamai patirties ar kažko nežinau, atvirkščiai, prašau pagalbos, patarimų iš srities profesionalų, jei matau, kad reikia. Jei neprašyčiau jokios pagalbos ir apsimesčiau, kad viską žinau, įmonė taip toli nebūtų nukeliavusi.

Foto: Jot Jot design.

- Kada Mimica laboratorijoje sukurtas etiketes išvysime Anglijos prekybos centruose?
- Jau labai greitai. Ruošiamės jas leisti į Anglijos rinką 2018-aisiais. Kol kas dar negaliu sakyti, kuriame prekybos centre jos pasirodys pirmiausiai. Galiu tik atskleisti, kad pirmiausiai jos bus dedamos ant kumpio ir pieno produktų pakuočių.

Mimica išradimas padės vartotojams, tačiau už tai mokės prekybos centrai. Prekybos centrai neimtų mūsų produkto jei finansiškai jiems neapsimokėtų. Tiesiog paskaičiavome, kokių produktų parduotuvės išmeta daugiausiai ir neparduoda. Anglijoje kumpio išmetama labai daug. Pieno dar daugiau, bet kumpio pakuotė yra vertingesnė. Kumpio galiojimo laikas trumpas, o pratęsti bijoma, nors galbūt jis dar tinkamas vartoti. Produktai keliauja iš šalies į šalį, niekas nežino kas jiems nutinka pakeliui. Su mūsų etikete prekybos centrai galės ramiai parduoti produktus, kol jie tinkami vartojimui, o ne tik, kol pasibaigia užrašyta galiojimo data. 

- Kai gimė etikečių idėja, ar tuomet svajojote pasaulį padaryti gražesniu ir geresniu, ar tiesiog norėjote pelningo verslo?
- Viskas  būtent ir prasidėjo nuo to, kad norėjau pasaulį padaryti geresne vieta gyventi. Žinoma, galbūt šnekant apie pasaulio gelbėjimą kiti neitų kalbėti su tokiom korporacijom kaip Coca Cola ar Asda. Bet aš nusprendžiau, kad tokia galimybė pasitaiko tik kartą gyvenime. Ir jei, jų dėka, aš galėsiu kurti produktus ir dirbti ties sritimi, kuri man įdomi, kodėl gi ne? 

- Šiuo metu Mimica komandą sudaro septyni žmonės. Tikriausiai ne vien dizaineriai?
- Komandoje esu aš, trys mokslininkės, taip pat turime finansininką, pakavimo industrijos specialistą, administratorę. 

- Kaip atrodo jūsų darbo diena?
- Ofiso duris praveriu apie 8 val. Paprastai dirbu iki šeštos, bet jei yra kažkokių reikalų, susitikimų, darbas tęsiasi ir iki vėlaus vakaro. Visų pirma peržiūriu e-laiškus. Su vienu iš darbuotojų šiandien aptarsime trijų mėnesių darbus. Taip pat turiu keliauti į susitikimą dėl nemokamų patalpų ofisui Londono centre. 16 val. su komanda apžvelgsime dienos darbus. O paskui važiuosiu namo, nes reikia krautis lagaminą: ryte skrendu į Paryžių atsiimti labai gražų apdovanojimą: patekau į MIT (Massachusetts Institute of Technology) 35 išradėjų, iki 35-erių metų, sąrašą. MIT, galima sakyti, yra geriausias pasaulyje technologijų universitetas, tad labai džiaugiuosi. Iš Paryžiaus skrisiu tiesiai į pakuočių konferenciją Švedijoje. (aut. past. Kol ruošėme straipsnį atskriejo žinia, kad MIT apdovanojimuose Solveiga  išrinkta metų išradėja).

- Ar lieka laiko laisvalaikiui?
- Laiko sau turiu mažai, bet kartais lieka. Šiuo metu mokausi Swing, Lindy hop šokių. Labai smagu, su draugu lankome pamokas kiekvieną pirmadienį. Taip pat mėgstu susitikti su draugais, patinka pub quiz ir dievinu keliones. 

- Kalbant apie lietuvišką kilmę, lietuvišką vardą – ar niekada nekilo noras tapti, pavyzdžiui, Sol Paks, kad būtų paprasčiau ištarti angliakalbiams? O gal atvirkščiai – didžiuojatės lietuvišku vardu?
- Aišku didžiuojuosi. Man atrodo, kad Anglija yra itin daugiakultūrinė šalis ir mano vardas net nėra pats keisčiausias ar sunkiausias. Visiškai nejaučiu poreikio keisti vardą. Esu kas esu. Draugų prašau nevadinti manęs Sol, visuomet pataisau, kad mano vardas Solveiga. Šiek tiek atlaidžiau žiūriu, jei ne visai teisingai ištaria mano pavardę. Iš tiesų, būtų labai gaila, jei gėdinčiausi, slėpčiau savo kilmę. 

- Ar daug klausimų sulaukiate apie Lietuvą?
- Taip, daug kas paklausia. Jei ateinu į susitikimą visuomet būtinai pakalbėsime apie tai iš kur aš esu. 

- Ar pasitaikė keistų, nepatogių klausimų susijusių su jūsų kilme? 
- Nepatogių, keistų komentarų ar klausimų sulaukiu ne todėl, kad esu lietuvė, o todėl, kad esu jauna moteris. Kartais jaučiu, kad pirmų susitikimų metu trečdalį laiko praleidžiu stengdamasi įrodyti, kad aš turiu teisę ir smegenų būti tame susitikime. Teko išgirsti panašių komentarų kaip, „Aaaa, so you are quite smart, aren’t you?“ (Aaaa, tai esate gan protinga, ar ne?). Neįsivaizduoju ar mano amžiaus vyrui kažkas taip pasakytų. Pasitaikė ir atvejų, kai, apsilankę mūsų tinklapyje, pamatę komandą, rašo e-laiškus adresuotus vieninteliam komandos vyrui, nors kalbėti iš tiesų turi su manimi – kompanijos direktore. 

- Kai jūs renkatės darbuotojus, ar daugiau dėmesio skiriate moterims?
- Komandai renkuosi geriausius specialistus, o ne lytį. 

- Kokią įsivaizduojate Mimica produktų ateitį?
- Norėčiau, kad mūsų išradimai taptų nauju standartu maisto pramonėje. Dabartinės produktų galiojimo laiką rodančios etiketės pradėtos naudoti septyniasdešimtaisiais ir per tiek metų nepasikeitė. Manau pats metas žengti į priekį. 

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai