Amerikos lietuvį Marių Markevičių galima drąsiai vadinti Lietuvos ambasadoriumi, o jo filmą „Kita svajonių komanda“ (2012) – svajonių filmu apie lietuvybę. Šis kino režisierius niekada negyveno savo tėvų žemėje, bet trejus metus kurtoje kino juostoje sugebėjo papasakoti apie dramatiškiausius Lietuvos įvykius taip įtaigiai, kad giliai palietė į kino teatrus plūstančių lietuvių širdis, o amerikiečiams įrodė, jog iš mažos šalies verta pasimokyti drąsos ir ryžto, kai gyvenimas pastato į kovą dėl savo tautos idealų.
Svečiuodamasis Londone, Marius specialiai „Londonietei“ pasakoja apie nuo vaikystės puoselėtą ryšį su Lietuva, atskleidžia filmo kūrybos motyvus ir dalijasi mintimis apie šiandieninę Lietuvą.
Kada pradėjai save laikyti lietuviu?
Mane lietuviu auklėjo nuo gimimo. Mano abu tėvai yra iš Lietuvos - tėtis iš Šakių, mama iš Kauno. Jie turi labai skirtingas istorijas apie tai, kaip atsidūrė Amerikoje. Galiausiai abu susitiko Los Andžele, gyveno gretimose gatvėse. Nuo kūdikystės girdėjau tik lietuvių kalbą ir ankstyvoje vaikystėje laisvai ja kalbėjau, nors ir žiūrėdavau angliškus filmus kartu su vyresne seserimi. Lietuviškus žodžius pradėjo keisti angliški, kai man sukako ketveri ir tėvai išleido į mokyklą. Kaip bebūtų, aš užaugau šimtu procentų lietuviškuose namuose, kur gavau valgyti ir kugelio, ir silkės. Los Andžele yra stipri lietuvių bendruomenė, organizuojanti daugybę renginių. Ir man teko lankyti šeštadieninę lietuvių mokyklėlę, kur kas šeštadienį po šešias valandas mokydavausi lietuvių kalbos, tautinių šokių ir panašių dalykų. Taigi, lietuvybė visada buvo mano identiteto dalis ir vaikystėje nieko kito nežinojau.
Kai paūgėjau, pradėjau nemėgti šeštadieninės mokyklėlės, nes po savaitės mokykloje mama penktadieniais versdavo ruoštis lietuviškoms pamokoms, o mano draugai tuo metu eidavo žaisti. Šeštadieniais Amerika turi didžiules sporto dienas - futbolo, beisbolo… Ir aš, būdamas didelis sporto gerbėjas, daug ką praleidau. Dėl šito daug ginčydavausi su tėvais, bet galiausiai supratau, kad jie buvo teisūs. Dabar džiaugiuosi, kad jie mane vertė lankyti tą mokyklėlę, nes taip sužinojau apie Lietuvos kultūrą, istoriją, tradicinį maistą, išmokau liaudiškų dainų. Nuo vaikystės buvau didelis krepšinio gerbėjas, pradėjau sekti naujienas apie lietuvių krepšininkus, ieškoti kiek įmanoma daugiau informacijos. Aišku, jų per daug nerodydavo per televiziją, bet vietiniai lietuviški laikraščiai visuomet parašydavo apie Marčiulionį ar Sabonį. Iš tų kartų, kai teko juos matyti per televiziją, man labiausiai įsiminė 1988-ųjų ir 1992-ųjų olimpinės žaidynės.
Negimei Lietuvoje, todėl negali jos vadinti savo namais, bet visgi esi per arti lietuviškų šaknų, kad save laikytum visišku amerikiečiu. Ar svyravimas tarp dviejų šalių nėra privertęs atsidurti situacijose, kai pasijutai svetimas šalyje, kurioje gimei?
Amerikoje kiekvienas turi skirtingas šaknis, sunku rasti tikrų amerikiečių, todėl nesijaučiu kitoks. Kas nors paklaustas apie savo kilmę, niekada nesako „aš esu amerikietis“, niekada. Nėra tokio dalyko. Kiekvienas yra atvykęs iš kažkur, todėl visą gyvenimą visiems sakau, kad esu lietuvis, neketinu prisistatyti kaip Amerikos lietuvis. Tačiau pasitaiko sutikti žmonių, kurių šaknys Amerikoje yra virš dviejų šimtų metų, ir jie save jau vadina amerikiečiais. Bet Los Andžele tai yra reta, nes šiame mieste verda didelė tautų maišatis - daugybė meksikiečių, kiniečių, iraniečių... Kiekvienas nuo labai ankstyvo amžiaus save pristato pagal tai, iš kokios kultūros kilęs. Prisimenu save pradinėje mokykloje, kur turėdavom tarptautines dienas, kai vaikai ateidavo su tėvais ir atsinešdavo savo šalies tradicinių patiekalų. Japonų šeimos atsinešdavo sušio, mes vaišindavome, pavyzdžiui koldūnais. Taigi, mano draugai nuo vaikystės puikiai žinojo, kad esu lietuvis. Nors tik bėgant metams suprato, kokia yra pati šalis. Vėliau, kai pradėjau domėtis krepšiniu, jiems pasakodavau apie Lietuvos krepšinio žvaigždes ir dabar jie, vos pamatę lietuvius krepšinio aikštelėje, supranta, kad štai čia – dalis mano identiteto.
Ar 1988-aisiais Seule vykusios olimpinės žaidynės ir buvo ta pradžia, kai pradėjai branginti Lietuvos kultūrą ir viską, ką žinojai apie savo tėvų žemę?
Manau, tai nutiko anksčiau. Įsivaizduok, mane dar mažą kartais tėvai palikdavo prižiūrėti seneliams. Iš savo senelio vis klausydavausi istorijos apie Geležinį Vilką, jis nekalbėdavo apie karą, bet sekdavo lietuviškas pasakas ir pasakodavo gražias istorijas apie Lietuvą. Jau nuo tada pradėjau domėtis istorija, skaityti knygas, pasiimtas iš milžiniškos savo tėčio Lietuvos istorijos knygų lentynos. Todėl atrodo, kad filmo („Kitos svajonių komandos“ - aut. past.) užuomazga visada buvo manyje, neturėjau tokio nušvitimo momento, per kurį staiga suprasčiau, kad noriu pastatyti filmą būtent apie šiuos Lietuvos įvykius. Manau, 1988-ųjų olimpinės buvo tas esminis įvykis, kuris privertė mane suprasti, kaip stipriai sportas yra susijęs su politika ir kokios neteisingos sąsajos buvo tais laikais. Man labai įsiminė faktas, kad lietuvių krepšininkai buvo priversti žaisti dėl svetimos politinės sistemos.
Seulo ir Barselonos olimpinės žaidynės padarė didelę įtaką Tavo apsisprendimui sukurti „Kitą svajonių komandą“. Bet ir tarp šių dviejų įvykių Lietuva dar daug ką išgyveno. Ar dėl ko nors taip jaudinaisi, kaip dėl krepšininkų likimo?
Be abejonės, Nepriklausomybės paskelbimas, Sausio 13-oji, kiekvienas žingsnis, žengtas Lietuvos žmonių ir Vyriausybės… Sekiau visus įvykius, mačiau, kad mano tėvo ir kiekvieno tos kartos Amerikos lietuvio viena iš didžiųjų gyvenimo misijų buvo stengtis padėti Lietuvai, daryti, kas įmanoma, kad ją paremti, nors gyvenant toli ir buvo be galo sunku tai padaryti. Aš, būdamas penkiolikos, buvau labai įsitraukęs į pasaulį keitusius politinius įvykius, su šeima kasdien žiūrėdavau naujienas. Prisimenu, kai prasidėjo naujienos apie Sausio 13-iosios įvykius, mūsų šeima buvo labai susirūpinusi ir nuliūdusi, baiminosi dėl mūsų giminaičių. Šie įvykiai pakeitė Lietuvą, o aš visada jaučiau, kad krepšinis irgi su tuo siejosi. Ir štai pažvelkit, kai tik šalis vėl pradėjo savarankiškai gyvuoti, pirmas ypač pozityvus įvykis buvo iš Barselonos parsivežtas bronzos medalis. Žinoma, medalis niekada nebus svarbesnis už atgautą nepriklausomybę ir aš bandau, tikrai bandau, tai akcentuoti savo filme.
Daugybė amerikiečių net neįsivaizduoja, kokie buvo Lietuvos žingsniai nepriklausomybės link. Pavyzdžiui, vyrauja nuomonė, kad griuvus Berlyno sienai, visas pasaulis iškart tapo laisvas. Jie niekaip neatsikrato tos iliuzijos apie Berlyno sienos griovimą ir iškart po jo prasidėjusią šventę, nesupranta, kad po šio įvykio daugelis tautų dar turėjo daug ką išgyventi, kol iš tikrųjų atgavo laisvę. Lietuvos atveju, Sovietų Sąjunga drįso tęsti žiaurumus pabijojusi „domino“ efekto. Štai dėl tokios klaidingos nuomonės aš ir norėjau šį filmą panaudoti kaip priemonę užsieniečius supažindinti su Lietuvos drąsa, jų pasiryžimu būti vienais pirmųjų, stojusių prieš sovietinę žiaurumo mašiną. Labai stengiausi per krepšinio istoriją papasakoti apie lemtingus politinius įvykius. Bijau, kad jei būčiau sukūręs filmą, pavyzdžiui, tik apie Sausio 13-ąją, amerikiečiai nebūtų labai susidomėję, nes tai gal kiek per „sausa“ politinė tema. Tačiau politiką sujungus su jų dievinamu krepšiniu, istorija tampa žymiai universalesnė.
Betgi kodėl užsibrėžei būtent amerikiečiams parodyti, kas yra tikroji Lietuva? Kodėl jiems tai iš viso turi būti aktualu? Dar ir šiandien viename iš filmo apžvalgų Lietuva buvo priskirta Balkanams…
Tiesa, jiems vis dar painu. Pradedant nuo ekonominės pusės, norėjau, kad filmas būtų rodomas teatruose, sulauktų sėkmės dėl istorijos, papasakotos amerikiečiams suprantamu aspektu. Amerikiečiai linkę pamiršti, kad Šaltasis Karas per plauką nevirto tikru karu. Aš pats augau bijodamas branduolinio karo, kuris buvo tapęs net animacinių filmų, popkultūros tema. Taigi, mes turėjom įvairias propagandos formas, nors jos ir neprilygo sovietinei propagandos mašinai. Tuo metu turbūt visi animaciniai blogiečiai buvo sovietai. Amerikoje, jei tu buvai iš Sovietų Sąjungos, tai ir reiškė, kad esi sovietas, o ne lietuvis, latvis ar ukrainietis. Man rūpėjo parodyti, kokie kvaili dalykai aštuoniasdešimtaisiais amerikiečiams buvo skiepijami į galvas, norėjau priminti, kad mes esame lietuviai, ne sovietai, ne rusai. Tačiau manau, kad ir šiais laikais amerikiečiai turi būti atsargūs kurdami stereotipus. Visi blogiukai filmuose pasirodo esą iš Viduriniųjų Rytų ir tai irgi neteisinga, nes Vidurinieji Rytai turi daugybę skirtingų kultūrų ir dauguma žmonių nėra blogi, todėl mes neturėtume sutirštinti spalvų.
Jeigu Amerikoje Sovietų Sąjungos tautos nebuvo išskiriamos, kaip amerikiečiai vadino lietuvius emigrantus? Ar Tave kada nors vadino atvykėliu iš Sovietų Sąjungos?
Ne, nes aš visiems aiškindavau apie savo kilmę, nors jie ir negalėdavo tuo metu Lietuvos pamatyti žemėlapiuose. Lietuva turėjo iš naujo apibrėžti savo identitetą, nes Sovietų Sąjunga dešimtis metų stengėsi iš pasaulio atminties ištrinti Lietuvos vardą ir jie tai beveik pasiekė, bet, ačiū Dievui, reikalai pakrypo geresne linkme.
Ar nusprendęs amerikiečius supažindinti su Lietuva, greitai radai būdą, kaip tai padaryti? Kaip tas siekis atsispindėjo Tavo karjeroje?
Vos atėjęs į kino industriją, neturėjau minčių pastatyti dokumentinį filmą. Prodiusavau keletą vaidybinių filmų. Vienas jų – tikra istorija paremtas filmas „Kelias atgal“, pasakojantis apie keletą iš Sibiro pabėgusių žmonių, tarp jų ir vieną lietuvį, ir nukeliavusių į Indiją. Aš pats pasiūliau tą knygą (S. Rawicz „The Long Walk“ (1955) - aut. past.) ir jos ekranizacijai buvo parinkti puikūs aktoriai ir stiprus režisierius. Deja, aš į šio filmo pastatymą nebuvau įtrauktas tiek, kiek norėjau ir pasijutau pralaimėjęs, nes pats savo kompanijai gavau tą knygą, kurią jau ilgai buvo bandoma ekranizuoti. Kūrybos ratas pradėjo suktis ir staiga praradau teisę kontroliuoti procesą. Jaučiausi palūžęs, nes atrodė, kad šis filmas buvo tas vienintelis, kuriuo galėjau žmones supažindinti su savo kultūra, pasakoti apie Sibirą, tautos išgyvenimus. Tuomet užsibrėžiau sukurti kažką panašaus apie Lietuvą ir tai daryti pagal save. Per keletą metų prodiusavau ir daugiau filmų, bet krepšinis visada sukosi mano galvoje. Kaip tik tuo metu dokumentika pradėjo įgauti aukštą lygį: jos ėmėsi garsesni režisieriai, didėjo finansavimas. Jau artėjo dvidešimtosios Barselonos medalio metinės ir tada pasakiau sau, kad štai šitas yra tas vienintelis filmas, padėsiantis Amerikai papasakoti apie Lietuvą. Gal jis nebus pats pelningiausias filmas, be kino žvaigždžių… Bet tai neįtikėtina istorija. Dabar pažvelgiu atgal ir galvoju, kad tos ilgos paieškos karjeroje nebuvo bevaisės. Jos padėjo rasti kelią iki to tikrojo, man svarbiausio projekto – apie lietuvių krepšinį ir Lietuvos istoriją.
Gal pristatydamas filmą pastebėjai skirtingą amerikiečių ir lietuvių reakciją, atsiliepimus?
Taip, reakcijos visiškai skiriasi skirtingose filmo dalyse. Ir yra trys reakcijų tipai. Amerikiečiai atkreipia dėmesį į sąsajas su Amerika, pavyzdžiui, populiariosios roko grupės „Grateful Dead“ indėlį. Amerikos lietuviai taip pat pastebi kiek kitokius dalykus filme. Lietuviai Lietuvoje labiausiai žavisi krepšininkų atvirumu, juokeliais, kurių anksčiau per televiziją neteko girdėti. Bet svarbiausia, pastebėjau, kaip Lietuvoje žmonės susijaudina iš naujo išgyvendami filme parodytus įvykius, po kurių laikas taip greitai prabėgo.
Per filmo premjerą Lietuvoje prezidentas Valdas Adamkus „Kitą svajonių komandą“ pavadino svajonių filmu, sakydamas, kad jis „turėtų būti tas akstinas, kuris pažadintų jaunimą ir jį uždegtų tuo karštu entuziazmu“. Kaip jauteisi, gavęs šitokį įvertinimą?
Niekada nebūčiau pasvajojęs, kad sulauksiu tokios teigiamos reakcijos. Tik vyliausi, kad žmonėms apskritai jis patiktų. Valdas Adamkus yra žmogus, nusipelnęs didžiulės pagarbos, ir jo įvertinimas verčia mane kuklintis, bet kartu suteikia ir pasitenkinimo, nes tokie pasisakymai yra puikesni nei kada nors galėjau tikėtis. Filmas nebuvo sukurtas dėl pinigų ar šlovės, jis sukurtas todėl, kad ši istorija man pačiam yra labai svarbi ir teigiama žmonių reakcija yra pats geriausias atlygis.
Kas Tave labiau jaudina – stebėti įkvėpimo pilnus, savo šalimi iš naujo besididžiuojančius lietuvius ar matyti, kaip amerikiečiai žavisi dramatiška ir kartu didžia mažos tautos istorija?
Geras klausimas… Ir aš pats bandau suprasti, dėl ko labiau džiaugiuosi, bet negaliu atsakyti, kas labiau jaudina, nes tai yra du skirtingi dalykai. Kai amerikiečiai, pamatę filmą, negaili nuostabių žodžių, pajuntu, kad mano pirminė misija yra įvykdyta. Žmonės, kurie anksčiau net negalėjo Lietuvos surasti žemėlapyje, ateina pas mane pasidalinti įspūdžiais apie svarbiausius Lietuvos įvykius. Bet visi renginiai su lietuviais mane tiek pat, o gal net labiau, įkvepia. Daugybė vyresnių žmonių dėkoja už išsaugojimą prisiminimų apie įvykius, kuriuos teko patiems išgyventi, bet nejučia prabėgusios dešimtys metų juos prislopino. Jaunoji karta sako, kad „Kita svajonių komanda“ padėjo geriau suprasti jų tėvų patirtus jausmus, kurie anksčiau jiems buvo nepažįstami. Toks požiūris man tikrai yra didelis įvertinimas. Pagalvojus, lietuvių įvertinimas man ir yra svarbiau. Net ir vaikai turės galimybę filmą žiūrėti mokyklose ir geriau suprasti apie tokį Lietuvai svarbų laikotarpį, suvokti, kokia kaina jų tėvai išsikovojo laisvę.
Ar imdamas interviu susidūrei su netikėtais, dar nežinomais faktais, kurie Tave privertė permąstyti pradinę filmo idėją?
Buvo vienas dalykas, dėl kurio šiek tiek nustebau... Aš turėjau daugybę klausimų apie 1988-uosius, sportininkų išnaudojimą sovietinėje sistemoje. Man atrodė, kad Seule laimėtas auksas turėjo būti labai liūdinantis, nes jis buvo skirtas Sovietų Imperijai. Bet aš iš krepšininkų nesulaukiau labai negatyvios reakcijos apie tuos laikus. Ir dabar suprantu kodėl: jie darė geriausia, ką sugebėjo tokiomis aplinkybėmis, kurių negalėjo pakeisti. Tačiau jie visi sako, kad Barselonos bronza buvo nepalyginamai svarbesnė nei Seulo auksas.
Atlikdamas interviu sužinojau žymiai daugiau apie sovietinį gyvenimą. Amerikoje apie tą laikmetį nebuvo daug žinių. Pagrindiniai šaltiniai buvo knygos, giminaičių laiškai, prisiklausydavau gandų ir susidurdavau su begale stereotipų. O krepšininkai negailėjo pažerti ir perliukų – apie Chomičiaus verslininkystės sugebėjimus, įvairiausių kitų prisipažinimų. Ir, kaip pats Chomičius pasakė, dabar iš to galime juoktis, bet tais laikais tai buvo gyvenimo padiktuotos sąlygos, kai uždarbis buvo juokingai mažas, o reikėjo išmaitinti šeimas. Štai tokios iš pirmų lūpų išgirstos istorijos man padėjo daug ką suvokti.
Ar per trejus filmo kūrimo metus buvo momentų, kurie įsiminė, bet nepateko į ekraną?
Liko šimtai filmuotų valandų, kurios, akivaizdu, negalėjo niekaip sutilpti į pusantros valandos filmą. Buvo daugybė įdomių istorijų. Pavyzdžiui, mielai daugiau papasakočiau apie Artūrą Karnišovą. Jis pirmasis po Sovietų Sąjungos griūties atvyko į Ameriką studijuoti ir žaisti krepšinio. Ir be abejonės į kino juostą nepateko daugybė linksmų akimirkų, kurias lietuviams išvysti būtų didelė pramoga.
Nuo laisvės atgavimo prabėgo virš dvidešimt metų ir Tu jau nebesi nutolęs stebėtojas, gana dažnai lankaisi Lietuvoje ir gali matyti tautos gyvenimą iš vidaus. Kokį įspūdį Tau daro šiuolaikinė Lietuva?
Aš labai sujaudintas dėl to, kas Lietuvoje vyksta. Joje nuolat lankausi nuo 1993-ųjų, kai dar mokiausi mokykloje ir su šeima aplankėme giminaičius. Juos iki tol pažinojau tik iš laiškų ir nuotraukų, kuriose matydavau dėvinčius mūsų siųstus drabužius. Nuvykau jau turėdamas labai stiprų ryšį su pusbroliais, pusseserėmis, atrodė, kad jau žinojau viską apie juos, bet buvo labai keista susitikti gyvai. Be to, laikai juk buvo kitokie ir atvykus iš Amerikos viešnagės Lietuvoje iš pradžių neatrodė džiugiai: ne visada skanus maistas, kartais prastas aptarnavimas. O ir žmonės buvo kiek kitokie - uždari, tylūs. Aš tada geriau kalbėdavau lietuviškai, drąsiai bendraudavau, bet nesuprasdavau lietuvių dėl jų drovumo. Tačiau dabar laikai pasikeitę, užaugo dar viena jaunimo karta ir tikrai džiaugiuosi tuo, ką matau šiandieninėje Lietuvoje. Žmonės yra žymiai laisvesni ir atviresni, todėl aš su jais lengviau atrandu ryšį. Pasaulis tapo mažesnis, mes dalijamės tais pačiais dalykais - kad ir filmais, muzika, be vargo susikalbame angliškai. Jauni lietuviai, kurie prisidėjo prie filmo kūrimo, buvo tiesiog nuostabūs: nuoširdžiai dirbo, ateidavo laiku, daugybę kartų pasirodė geriau nei komanda, kurią turėjome Jungtinėse Valstijose. Aš tikrai džiaugiuosi ir didžiuojuosi matydamas, kad Lietuvos kino industrija auga, jauni profesionalai daug išmano. Tikiu, kad jų laukia šviesi ateitis.
Iš tiesų, atsiribojus nuo Sovietų Imperijos, ateitis pradėjo šviesėti visiems Lietuvos žmonėms, atsivėrė naujos, daug žadančios galimybės. Niekas nebebuvo pririštas prie namų, kuriuose gimė. Ir štai dar viena emigracijos banga - 2008-ieji. Kokia Tavo nuomonė apie vėliausią milžinišką emigracijos mastą?
Man sunku komentuoti, nes negyvenu toje aplinkoje. Tačiau suprantu, kodėl žmonės išvažiuoja, Amerikoje emigrantų tema tikrai aktuali, mano tėvai irgi emigravo, nes neturėjo kito pasirinkimo.
Tuo metu tikrai pasirinkimo nebuvo, bet dabar juk laikai kitokie.
Tiesa, dabar žmonės turi daugybę pasirinkimų, bet jei tau sunku ir reikia darbo, privalai priimti atitinkamą sprendimą. Ačiū Dievui, šiandien jie gali priimti daug daugiau savarankiškų sprendimų nei praeityje. Manau, natūralu, kad jie nusprendžia išvažiuoti pažinti pasaulio. Jiems durys buvo uždarytos tiek daug metų ir suprantama, kad joms atsivėrus, žmonės ieško naujų galimybių. Tačiau net ir svetur meilė Lietuvai neišblėsta. Aš pats tuo įsitikinau, tiesiog pajutau per filmo pristatymą Londone, kai žmonės prieidavo ir sakydavo, kaip „Kita svajonių komanda“ juos įkvėpė, prikėlė pasididžiavimo jausmą apie įvykius ir vertybes, primirštas gyvenant tarptautinėje aplinkoje, kurioje Lietuvos gyvenimas atrodo nutolęs arba teigiamas žinias dažnai užgožia neigiamos. Aš tikrai džiaugiuosi, kad mano filmas buvo priežastis lietuviams pabūti kartu, pasidžiaugti savo kultūra. Viliuosi, kad jaunimas nepamirš bendrų vertybių, galbūt sugrįš namo, nes protingi jauni žmonės tikrai gali padėti tvirtus pamatus Lietuvos ateičiai.
Kaip manai, jei emigracija augs arba didžioji dalis emigrantų tiesiog liks gyventi svečiose šalyse, ar sugebėsime likti vieninga tauta, sugebančia puoselėti savo tradicijas ir vertybes?
Sunkus klausimas, aš esu filmų kūrėjas, ne politikas. Visgi matau, kaip gyvena pasaulio lietuviai. Kiek teko susidurti, lietuvių bendruomenės yra labai stiprios. Man paliko didžiulį įspūdį, kai per filmo pristatymą susibūrė Londono lietuviai. Jie man pasirodė turį tvirtą bendruomenę. Negalėjau patikėti, kiek daug lietuvių susirinko pažiūrėti filmo Čikagoje, Toronte, Los Andžele ir, aišku, Lietuvoje. Ir jie dėvėjo batika dažytus marškinėlius, lietuvišką atributiką, netgi atsinešė „Švyturio“ alaus ir kugelio. Bendruomenėse jaučiuosi lyg vaikystėje, kai man gamindavo močiutė, kai šeštadieninėje mokykloje dainuodavome tas pačias tradicines dainas. Tiesiog nuostabu, kai tokios mažos šalies žmonės susirenka kartu kiekviename didesniame Amerikos mieste, kad pasidžiaugtų savo kultūra. Manau, tai yra neįtikėtina. Nedaugelis tautų sugeba šitaip laikytis kartu. Galbūt tai priklauso nuo šalies dydžio - kuo mažesnė šalis, tuo tauta tvirčiau laikosi išvien. Atrodo, kad žmonės jaučiasi įsipareigoję puoselėti savo kultūrą net ir gyvendami svetur. Šitaip ir aš buvau užaugintas. Stebėjau, kaip mano tėvas paskyrė savo gyvenimą lietuvybei: organizuodavo susibūrimus per valstybines šventes, stengdavosi padėti labdara studentams Lietuvoje. Taigi, aš mokiausi sekdamas pavyzdžiu ir tikiuosi, kad jis man dar padės ateityje.
Kad jaustumeisi įsipareigojęs Tėvynei ir garsintum jos vardą, nebūtina sėsliai gyventi Lietuvoje, gali rinktis sąlygas, kurios padėtų pasiekti užsibrėžtų tikslų. Ar praėjusią vasarą teko stebėti Londono olimpines žaidynes?
Taip, žinoma. Keldavausi ketvirtą valandą ryte ar net naktį (juokiasi). Žiūrėjau krepšinio rungtynes ir, žinoma, stebėjau Rūtą Meilutytę, labai džiaugiausi dėl jos pasiekimų. Gaila, kad mūsų krepšinio rinktinei nepasisekė, bet, tikiuosi, ateityje dar turės progų geriau pasirodyti.
Įdomu tai, kad jaunieji Lietuvos čempionai turėjo skirtingas treniruočių sąlygas. Pavyzdžiui, mūsų „auksinė“ plaukikė Rūta Meilutytė turėjo puikias sąlyga Plimute, o sidabrą iškovojęs kanojininkas Jevgenijus Šuklinas atvirkščiai - treniravosi Lietuvoje, gana prastomis sąlygomis. Tai rodo, kad puikus sportininkų aprūpinimas nėra tas lemiamas pergalės faktorius. Kaip manai, ko iš tikrųjų reikia norint nugalėti?
Be abejonės - ryžto. Gal tai ir klišė, bet sunkus darbas veda iki pergalės. Tereikia vėl pažvelgti į 1992-ųjų komandą ir aplinkybes, kuriomis žaidėjams teko ruoštis olimpinėms žaidynėms. Lietuvoje nebuvo Olimpinio komiteto, nebuvo pinigų, žaidėjams patiems teko ieškoti rėmėjų ir tuo pat metu sunkiai treniruotis. Negali būti geresnio sportininkų pasiryžimo pavyzdžio nei šie vyrai, kurie pasiekė pergalę stengdamiesi iš visos širdies. Žinoma, pinigai, tinkamas aprūpinimas padeda: geriausiai sportą finansuojančios šalys laimi daugiausia medalių. Tačiau jokie pinigai nedaro pergalės tokios ypatingos, kaip atsidavimas, savo tikslo siekimas nežiūrint aplinkybių. Tik dėl kažkada tvirtai pastatyto pamato dabartinė Lietuvos krepšinio rinktinė nestokoja rėmėjų. Bet kiek tai paskatino juos siekti geriausių rezultatų praėjusios vasaros Londono olimpinėse žaidynėse?
Taip, Meilutytė gavo privalumą - geresnes sąlygas. Pats gyvenimas atnešė ją ten, kur dabar yra ir ji priėmė pasitaikiusią galimybę, atidavė jėgas vienam tikslui, medalis tikrai nenukrito iš dangaus tiesiai į rankas. Esu tikras, jauna mergina pergalę užsidirbo sunkiu darbu, nors ir pasitaiko žmonių, manančių, kad jai tiesiog pasisekė atsidurti tinkamoje vietoje. Įspūdingi jos pasiekimai, garantuoju, paklos pamatus plaukimui Lietuvoje, gal net padės atkreipti dėmesį ir į kitas apleistas sporto šakas, pritraukti rėmėjų. Ir kai po daugelio metų ji pažvelgs atgal, matys save kaip plaukimo Lietuvoje pionierę, kurios dėka kitos kartos turės geresnes sporto sąlygas.
Ir Tu pats Lietuvos vardą išgarsinai gyvendamas svetur – šalyje, kur sąlygos tobulėti daugeliu atvejų palankesnės. Kaip Jungtinės Valstijos per visą gyvenimą pakeitė Tavo lietuvišką prigimtį? Kokios naudos suteikė Tau kaip asmenybei?
Manau, pagrindinis privalumas yra daugiakultūriškumas. Nuo vaikystės turėjau draugų iš įvairiausių šalių, mano geriausias draugas buvo korėjietis, daugybė žydų kilmės draugų, mokykloje bendraudamas su ispanakalbiais išmokau jų kalbos. Meksikietiškas maistas man yra namų maistas. Vos grįžtu į Los Andželą, tuoj pat užsinoriu takų ir buritų, nes keliaudamas, pavyzdžiui, Europoje, niekur nerandu gero meksikietiško maisto. Taigi, aš jaučiuosi palaimintas, turėjęs galimybę užaugti skirtingų kultūrų maišatyje ir tai man padarė milžinišką įtaką. Kaip bebūtų, daugiakultūriškumas sukelia ir milijoną problemų, nes skirtingų kultūrų atstovai pradeda burtis į grupes ir laikytis tiktai kartu, iškelti savo interesus neatsižvelgdami į kitas bendruomenes. Tuomet kyla klausimas, kas yra šita šalis? Nors aš manau, kad lietuviai tokie nėra, lietuvybė Amerikoje - tarsi brolystė, kai dalijamasi bendra kultūra, pagerbiama bendra istorija.
Ar Los Andžele turite lietuvių režisierių bendruomenę, kurioje dalijatės idėjomis, diskutuojate?
Yra keletas jaunų lietuvių režisierių, su kuriais palaikau ryšį. Pasirodžius „Kitai svajonių komandai“, su manimi susisiekė universitetų studentai, trumpametražių filmų kūrėjai. Paprašytas, aš visada stengiuosi paskaityti jų scenarijus, jiems patarti, padėti. Tikiuosi, kad ateityje bus galimybių rimčiau bendradarbiauti, nes matau, kad šie jauni žmonės turi gabumų. Tačiau Los Andžele nėra susibūrusios lietuvių režisierių bendruomenės, prieš pasirodant filmui, net nepagalvojau, kad tie lietuviai egzistuoja.
Ką Tau reiškia Los Andželas? Namai visam gyvenimui? O gal manai, kad galėtum gyventi ir kitoje pasaulio vietoje, kad ir Lietuvoje?
Aš dievinu keliones, bet gimiau ir augau Los Andžele, savo draugus pažįstu visą gyvenimą, čia ir mano tėvai, šeima… Nemanau, kad kada nors iš ten išvažiuosiu. Pirmiausia esu pripratęs prie savo miesto orų, mėgstu banglenčių sportą, paplūdimius ir man tai neatskiriama gyvenimo dalis. Ir štai atvykau į Londoną, man čia patinka, bet šita žiema… Negalėčiau išgyventi per tokią žiemą. Be to, mano, kaip filmų kūrėjo, karjerai nėra geresnio miesto nei Los Andželas, nors gal ir norėčiau kurį laiką pagyventi Lietuvoje, nes man ten tikrai patinka.
Kad ir laikinai, kodėl sakai, kad galėtum gyventi Lietuvoje? Kuo ši šalis Tave žavi?
Viskas taip skiriasi nuo šalies, kurioje užaugau, bet į Lietuvą grįžtu kaip namo. Perskrendu ištisą vandenyną ir ten randu daugybę giminaičių, kurie taip svetingai priima, vaišina skaniai paruoštu maistu. Be to, matau augančius miestus. Vilnius tapo labai tarptautinis, dabar jame gali rasti viską, ko gali panorėti. Gal ir turėčiau problemų dėl žiemos (juokiasi), bet šitą miestą tikrai myliu. Žinoma, nuvažiuoju ir į kurortus, užmiesčius, kaimus, kur nuostabi gamta ir su ja susijusios tradicijos, pavyzdžiui, grybavimas. Tokius dalykus randu tik Lietuvoje.
Skamba kaip atostogos...
Suprantu. Ir kada tik svečiuojuosi Lietuvoje, klausiu savęs: kodėl čia negyvenu? Turėčiau tik parduoti viską ir persikelti į ten, nes tai puikus kraštas. Bet tada grįžtu į realybę ir vėl savęs paklausiu: kokia tuomet būtų mano, kaip filmų kūrėjo, karjera? Galėčiau… Bet Los Andžele praleidau beveik penkiolika metų siekdamas filmų kūrėjo karjeros, megzdamas ryšius kino industrijoje. Ir jei viską turėčiau palikti ir pradėti nuo pradžių, grįžimas į Lietuvą būtų labai sunkus gyvenimo posūkis. Visgi man pasisekė, kad mano darbas leido rasti ryšį su Lietuva, tai lyg svajonės išsipildymas. Iš tiesų, aš norėčiau pastatyti dar vieną filmą apie savo tėvų žemę, jau turiu keletą vaidybinių filmų idėjų. Nors tema nebūtinai turi sietis su Lietuva, būtų puiku tiesiog filmuoti šioje šalyje, kaip jau yra daręs ne vienas užsienio režisierius.
