Gegužės 21, 2016
Įkvepianti lietuvaitės istorija: nuo auklės iki tortų dizainerės, sužavėjusios visą pasaulį
NATALIJA VORONINA

Penkiomis kalbomis kalbanti, skirtinguose Europos kampeliuose emigracijos duonos ragavusi, talentinga ir atkakli Viktorija Žalgevičiūtė – išties išskirtinė lietuvaitė. Jungtinėje Karalystėje be anglų kalbos žinių sugebėjo ne tik įsidarbinti oro uoste kelionių ambasadore, tačiau ir nesudvejojo šių pareigų atsisakyti svajonės vardan. 

Šiandien jauna moteris kuria neįtikėtino grožio tortus, o jos patirties bagaže jau tūno tarptautinių konkursų apdovanojimai už kūrinius, sužavėjusius visą pasaulį. Tortų dizainerės meno šedevrai atims žada, o istorija  įkvėps pokyčiams.

***

Trys metai Vokietijoje, devyneri  Genujoje, Italijoje, tarpinė stotelė  Lietuva, galiausiai jau kurį laiką gyvenate Jungtinėje Karalystėje... Kodėl pasirinkote Didžiąją Britaniją? 

Mano mama, brolis ir sesuo su šeima atsikraustė į Jungtinę Karalystę tuomet, kai aš jau gyvenau Italijoje. Pamažu jie pradėjo ir mane kalbinti atvykti gyventi į Londoną – būti greta šeimos. Iš tiesų Italija mane iki šiol labai žavi, tad tuo metu aš tvirtai atsisakiau, nes, nors ir vienai, Genujoje man buvo gerai.

Visgi laikui bėgant gyventi pasidarė nelengva. Darbavausi drabužių parduotuvėse bei restoranuose ir nors  nesiskundžiau, tačiau nemačiau perspektyvos, o ir  darbų drastiškai mažėjo, atlygis nekilo, o pragyvenimo kainos augo. Tiesa pasakius, Italijoje labai panašiai kaip ir Lietuvoje – dažnai darbus gali gauti giminaičių, draugų ar pažįstamųjų dėka.

O štai Jungtinėje Karalystėje galimybės kur kas platesnės. Jeigu darbui tu esi tinkamas, tikimybė, kad tave pasirinks, yra didesnė.

Viktorija, Jūs kalbate net penkiomis kalbomis. Kokiomis? Kuri iš jų yra pati sunkiausia/lengviausia? 

Kalbu lietuvių, vokiečių, anglų, rusų  ir italų kalbomis.

Vos atvykusi į Jungtinę Karalystę visai nemokėjau anglų kalbos, tačiau praktikos dėka jos išmokau – nesu ta, kuri gali mokytis iš vadovėlių. Čia, oro uoste, aš netgi įsidarbinau kelionių ambasadore.

Pirmus du mėnesius glaudžiausi pas seserį, tačiau tam, kad neužsisėdėti lietuvių rate, išeidavau viena apsipirkti – kaip mokėdavau, taip susišnekėdavau – taip pat skaičiau gatvių pavadinimus, užrašus ant autobusų. O ir kadangi aš jau kalbėjau keturiomis kalbomis, anglų kalba man pasirodė išties lengva: vokiečių kalba yra germanistų, italų – lotynų, o anglų – germanistų ir lotynų mišinys. Daugybė žodžių skambėjo gana panašiai.

Pati sunkiausia kalba – vokiečių, italų – lengviausia. Lietuviui išmokti italų kalbos nėra sunku, nes tai, ką tu matai užrašyta, praktiškai visada gali ištarti.

Ir kaip gi be anglų kalbos žinių Jums pavyko įsidarbinti oro uoste? 

Kai vyko atranka į siūlomas pareigas, mano anglų kalba dar buvo gana silpna. Du iš keturių vadybininkų nenorėjo manęs priimti į darbą dvejodami, ar aš galiu padėti keleiviams, nes man pačiai pagalbos reikia... Tačiau kiti manimi nedvejojo: jeigu aš kalbu keturiomis kalbomis, jų manymu, labai greitai sutvirtinčiau ir penktąją – anglų kalbą, todėl jie nusprendė suteikti man šansą.

Kadangi įdarbinimas į oro uostą nėra paprastas, nes reikia praeiti daugybę patikrų, aš turėjau dar papildomus kelis mėnesius mokytis anglų kalbos. Žinojimas, kad mane jau priėmė į darbą, buvo labai didelis postūmis. Ėmiau skaityti angliškas knygas, laikraščius, žiūrėti televiziją, filmus – tai man išties padėjo.

Svajojote tapti žurnaliste, esate dirbusi ir aukle bei aptarnavimo srityse, galiausiai pasukote konditerijos keliu. Ar laikote tai savo gyvenimo karjera? 

Žurnalistika mane visada žavėjo: juk gali keliauti ir pasakoti žmonėms istorijas taip, kaip jas matai savomis akimis... Renginiai, sporto varžybos, koncertai! Bet dar gyvendama Lietuvoje į žurnalistikos studijas aš neįstojau: trūko vokiečių ar anglų kalbos žinių ir įgūdžių, buvau tiesiog per silpna.

Ryžausi iškeliauti į Vokietiją. Ten išmokau vokiečių, vėliau – ir italų kalbos.

Taip pat turėjau didelį polinkį į meną: siuvimas, siuvinėjimas, lipdymas iš molio, vėrimas iš karoliukų, įvairūs suvenyrai...

Visuomet jaučiau, kad ir kokį darbą dirbau, kad ir koks atlygis buvo, nebuvau visiškai laiminga. Supratau, kad man reikia kūrybiškos veiklos. Vis galvojau, kad būtų gerai užsiimti tokia veikla, kuri teiktų džiaugsmą bei būtų pelninga.

Štai būtent tada, kai pradėjau kurti ir dekoruoti tortus, pasijutau lyg pasakoje. Gaminti man patinka: galiu išsireikšti bei uždėti savo autentišką braižą. Jaučiuosi atradusi save.

Kaip manote, kokia Jūsų sėkmės paslaptis? Darbštumas, užsispyrimas, atkaklumas? 

Man atrodo, paslaptis yra ta, kad aš darau būtent tai, kas man labai patinka. Daugelis žmonių nori būti sėkmingi, užsidirbti, tačiau jeigu veikla nėra jų šimtaprocentinė aistra, yra sunku siekti dar daugiau nei atrodo, kad gali.

Aš savo veiklai skyriau ir skiriu labai daug laiko.

Kas Jums padeda, Jus palaiko? 

Mane palaiko šeima bei antroji pusė. Kai mano draugas suprato, kad esu savo rogėse, jis man išties labai padėjo.

Nenorėjau užimti namų virtuvės, o ir kūrybai reikėjo atskiros erdvės tam, kad visapusiškai įsijausčiau į darbą. Sugalvojome įrengti namelį sode, kad būtų galima tinkamai kepti maisto produktus pirkėjui, o tam reikia įvykdyti tam tikras sąlygas bei reikalavimus.

Išsikviečiau savivaldybės atstovus, kurie nurodė, ką turėčiau tobulinti: turėjome keisti stogą, duris ir kt. Reikia nebijoti kreiptis į valstybines institucijas, jie tikrai patars ir pagelbės,  kad jūsų veikla atitiktų visus reikalavimus ir būtų legali.

Mokėtės Enfield'e esančioje tortų dekoravimo mokykloje. Kiek laiko truko kursai ir kokių žinių pasisėmėte? 

Kursai trunka 5-6 savaites, kurių metu gali išmokti tik vienos technikos. Aš pradėjau nuo senovinio stiliaus tortų dekoravimo, labai pamėgto Anglijoje dar XV amžiuje. Kadangi gyvenu Jungtinėje Karalystėje, norėjau išmokti britų kūrimo meno, tačiau mane domino ne tik kūrybinis procesas, bet ir pati istorija.

Dar dirbdama oro uoste, jau lankydavausi kursuose: pasiimdavau išeigines ar naudodavau atostogų dienas, kelionė trukdavo 2,5 val. ir taip visas penkias savaites.

Po to sekė pertrauka, kai pati praktikuojiesi, tačiau kadangi kursai man labai patiko, aš ėmiausi dar keleto jų. Galvoje jau ėmė regztis mintis, kad tortų kūrimas yra būtent tai, kas mane žavi, ir tai, kas sekasi, tad ėmiau galvoti apie nuosavas dirbtuves.

Tortų kūrimas ir dekoravimas – tai tapymas ir piešimas, taip pat čia galima panaudoti siuvinėjimo technikas.

Visi šie pagrindai ir kursuose įgytos žinios man labai pravertė. Galiu kurti laisvai ir improvizuoti, leisti pasireikšti fantazijai ir kūrybiškumui. Žinoma, reikalingas ir kruopštumas, kitaip darbas atrodys nešvarus.

Vien lietuvių tortų kūrėjų Londone – išties labai daug. Ar jaučiate konkurenciją? 

Ne, nejaučiu. Ne dėl to, kad save laikau geriausia, bet aš tikrai tikiu, kad klientui galiu pasiūlyti kažką unikalaus, ko kitas tortų dizaineris nepasiūlys. Lygiai taip pat, kaip kitas kūrėjas gali klientui pasiūlyti kažką, ko aš nedarau.

Londone klientų užtenka kiekvienam. Jeigu aš jausčiau konkurenciją, vadinasi, aš manyčiau nesanti pakankamai stipri.

Kadangi prieš užsiimdama šia veikla aš dirbau oro uoste, mane supančių lietuvių yra mažai, o ir aš įsisukau į tokį ratą, kuriame gaunu išskirtinai daug vestuvinių užsakymų.

Jeigu į gimtadienius susirenka 12-20 svečių, į vestuves – 50-200. Ir nors tuomet į tortą įdedu daugiau darbo, tačiau jį ragauja daugiau žmonių, tad rekomendacijos iš lūpų į lūpas sklinda kur kas greičiau.

Kas yra  Jūsų pagrindiniai klientai?

Tortus ruošiu ir vegetarams, ir veganams, taip pat pritaikau kiekvienam pagal religiją, tad mano klientų tarpe yra daug indų, arabų, taip pat anglų ir britų, kurie gimę čia, tačiau jų šaknys kilusios iš kitų šalių.

Papasakokite plačiau apie Londone, Alexandra rūmuose, vykusį konkursą „Cake International 2016“ , kuriame laimėjote bronzos medalį. Kas Jus paskatino jame dalyvauti? 

Dar prieš keletą metų turėjau patirties panašaus pobūdžio renginyje Birmingham'e, kuris buvo skirtas studentams. Tuomet pirmą kartą susipažinau su tokio lygio konkursu.

Važiavau į renginį ramia dūšia, galvodama, kad bus labai maža salė ir vos keletas dalyvaujančiųjų. Kuo labiau artėjome prie atrankos vietos, tuo labiau mano akys platėjo – žmonės į konkursą važiavo autobusais, masiškai. Man fiziškai silpna pasidarė (juokiasi, – autr. past.).

Ir iš tikrųjų buvo labai juokinga, nes mano tortas krito ant žemės! Čia buvo didysis fiasko... Turėjau per tris valandas paruošti tortą. Komisijos nariai vaikščiojo aplink ir stebėjosi mano pasirinktu dekoravimo būdu: aš dariau karuseles, o visi žavėjosi, kiek daug technikų sudėliojau į vieną tortą ir kaip jis įspūdingai atrodo... Tačiau jų tarpe viską stebėjo ir didžiausias pasaulio meistras – Eddie Spence, kuris kūrė vestuvinį Princo Čarlzo ir Princesės Dianos bei jos Didenybės Karalienės Elžbietos II auksinių sutuoktuvių metinių tortus. Jis tik lingavo galvą ir tikino mane, kad mano tortas tuoj kris ant žemės. Aš sakiau, kad to nebus... Ir tik žiūriu, kad visų galvos linksta į kairę pusę – kartu su mano tortu!

Laimei, komisijos nariai tortui skyrė balus, kai jis dar puikavosi ant stalo, tad sugebėjau laimėti trečiąją vietą! (šypsosi, – autr. past.)

O štai Londone kurti tortų vietoje nereikėjo. Aš atsivežiau juos iš namų. Tiesa, buvo skirta papildoma taškų už tai, kaip sėkmingai mes sugebėjome savo kūrinius atvežti iki renginio vietos.

Žmonėms, kurie kuria tortus, darbas nesibaigia vien jų paruošimu, dar labai svarbu ir sudėtinga jį pristatyti į vietą tokį, kokį sukūrei.

Taigi aš dalyvavau kategorijoje, kur reikėjo sukurti labiau meno kūrinį negu tortą, tačiau, žinoma, jis yra valgomas, jie angliškai vadinami exhibition peace.

Štai mano sukurtas cukrinis skėtis buvo visiškai unikalus, tokio niekas nėra niekada daręs, ir konkurso žiuri narių nuomone, jis būtų užėmęs prizinę vietą, deja, jo aukštis neatitiko standartų.

Visgi laimėjau bronzos medalį už senovinio stiliaus, Viktorijos laikų suknelę (kuri dėl transporto gavosi kiek mažesnė nei norėjau, tad paruošiau tik viršutinę dalį). Ir nors diena buvo labai vėjuota ir apykaklė nulinko, laimei, dėl cukraus lankstumo viską pavyko atstatyti į vietą!

Ar žadate dalyvauti ir ateityje panašaus pobūdžio konkursuose? 

Žinoma žadu, nejau trečios vietos užteks? (juokiasi. – aut.past.) Tuo labiau, kad skėtis vos netapo laimėtoju, tik kitą kartą reikės pašalinti visus bet... 

Daugiau Viktorijos tortų rasite Facebook puslapyje Cake Design London.

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai