Birželio 9, 2017
„Meilė yra tai, kas gyva“. Interviu su režisiere Giedre Žickyte
Paulina Drėgvaitė
Giedrė Žickytė © Foto: Alan Kurc.

{Jau kitą savaitę South Kensington įsikūrusiame Cine Lumiere - Prancūzijos kultūros institute įvyks lietuviško dokumentinio filmo „Meistras ir Tatjana“ peržiūraFilmo režisierė Giedrė Žickytė dalyvaus renginyje ir atsakys į žiūrovų klausimus.}

Giedrė Žickytė – viena žinomiausių šiuolaikinių lietuviško kino režisierių, pasakojanti istorijas apie laisvės paieškas ir netikėtus likimo vingius. Giedrės dokumentiniai filmai turi daugiau nei trisdešimt tarptautinių apdovanojimų,  jos kartu su kolege (ko-režisiere) Maite Alberdi Čilėje sukurtas filmas „Aš čia tik svečias“ buvo nominuotas geriausio trumpametražio filmo apdovanojimui 2016 metų Europos kino apdovanojimuose, o „Meistras ir Tatjana“ (2015), filmas, nušviečiantis legendinio fotografo Vito Luckaus (1943 – 1987) gyvenimą, laimėjo net keturias „Sidabrines Gerves“ – už geriausią režisieriaus darbą, operatoriaus darbą, montažo režisieriaus darbą ir geriausią metų ilgametražį dokumentinį filmą.

Šis pokalbis su Giedre – apie meilę. Apie meilę kinui įkvėpusius mokytojus ir režisierius, apie Vito Luckaus ir jo žmonos bei mūzos Tanios meilę, išgyvenusią dramatišką jo mirtį, ir apie Giedrės, kaip režisierės, meilę savo veikėjams. 

Norėjau tavęs paklausti apie tavo karjeros kine pradžią. Studijavai žurnalistiką. Kas lėmė tavo posūkį į kino meną?

Galime pradėti nuo to, kad kažkur giliai viduje visą laiką svajojau dirbti kine. Bet kinas atrodė pernelyg didingas ir nepasiekiamas. Neatrodė, kad galiu jį kurti. Tačiau buvau kūrybinga nuo mažens ir, regis, man viskas buvo įdomu. Tad pradėjau studijuoti žurnalistiką, nes maniau, kad tai bus mano pomėgių sintezė.

Mūsų kurso vadovas buvo amžiną atilsį, šviesaus atminimo Skirmantas Valiulis, kino ir fotografijos kritikas. Ir tai žmogus, vienas iš tų retų pedagogų, kuris studentus mokėjo įkvėpti, palaikyti, sudominti. Jis rekomenduodavo filmus, kuriuos turiu pažiūrėti, knygas, kurias turiu perskaityti.

Praktikos darbams universitete pasirinkdavau dokumentines apybraižas - tarsi mažus dokumentinius filmus. S.Valiulis juos rodydavo kaip pavyzdį. Žinoma, tai mane padrąsino. Kai baigiau žurnalistikos studijas, jis mane įkalbėjo studijuoti režisūrą.

Skirmantas Valiulis visą mūsų kursą užkrėtė kinu. Eidavome į Kino Pavasarį – jis patardavo, kokius filmus pamatyti.Tuo metu kino festivalis vyko senajame Lietuvos kino teatre ir nors bilietų nebelikdavo, mus įleisdavo atsisėsti ant grindų ir žiūrėti.  Jaunam žmogui labai svarbu, kad kažkas juo patikėtų. Būtent Skirmanto Valiulio tikėjimas manimi ir davė pradžią. Jeigu ne jis, greičiausiai nebūčiau išdrįsusi.  Turbūt pasąmoningai to siekiau. Atsimenu, stojamųjų į žurnalistiką komisijos pirmininkas klausė, kur aš save matau, atsakiau – už kadro, kuriu ir reguliuoju, kas kur yra. Tad tarsi jau pasąmonėje buvo jausmas, kas mane iš tiesų traukia. Kinas duoda galimybę ilgesniems, gilesniems ieškojimams, tarsi kuri savo pasaulį per istorijas ir jausmus, o žurnalistikoje visko reikia labai greitai. Kine visai kitokia kelionė, metų metus gali dirbti prie to pačio filmo – ir laikas itin svarbus, nes jo dėka nusėda mažiau svarbūs dalykai ir išsigrynina esmė. 

Antras mano įkvėpimo ir žinių šaltinis, žmogus, kurį labai gerbiu – tai kino kritikė Živilė Pipinytė. Iki šiol jos recenzijas puolu skaityti iškart, kai tik jos pasirodo. Živilės erudicija, mąstymas ir požiūris įtakojo ir mano kino meno suvokimą.

Foto: Tomas Ivanauskas.

O kokie režisieriai tave labiausiai suformavo – minėjai, kad Skirmantas Valiulis vis dalindavosi filmais.

Tik pradėjusi studijuoti kaip išprotėjusi žiūrėjau visą Pasolinį ir visą Bergmaną. Tuo metu Lietuvos televizija rodė švedų klasiko Ingmaro Bergmano retrospektyvą ir aš viską įsirašinėjau į VHS kasetes, tada atsisukdavau ir analizuodavau visas scenas paeiliui – iki šiol turiu, bet nebėra aparatų, su kuriais galėtum jas žiūrėti. Kino Pavasaris atvežė italo Piero Paolo Passolini filmus, kuriuos sekdavo Skirmanto Valiulio pasakojimai. Šių dviejų režisierių ir netikėtai man, aštuoniolikmetei, atsivėrusio jų kūrybos paveikslo, niekada nepamiršiu, kaip ir pirmosios meilės. Vėliau kino žiūrėjimas tapo daug tikslingesnis, pasukau į dokumentiką, mano filmai nieko bendro neturi nei su Bergmanu, nei su Passolini.

Įkvėpimo semiesi iš daugelio šaltinių, bet vis vien viską perkoši per save. Juk filmas – tai to žmogaus, kuris jį kuria, patirtys ir du skirtingi režisieriai sukurs skirtingus filmus net ir pagal tą patį scenarijų ir su ta pačia kūrybine grupe..

Išties, tas alkis, atradus didžiuosius režisierius jaunystėje – nepamainomas. Norėjau tavęs paklausti apie darbą su archyvu. „Kaip mes žaidėmę revoliuciją“ ir „Meistrą ir Tatjaną“ sieja tai, kad tu pagrinde dirbai su archyvine medžiaga.

Taip, tai buvo viena iš priemonių papasakoti praeityje vykstančią istoriją, tačiau medžiaga ir jos panaudojimo būdai abiejais atvejais buvo itin skirtinga. Archyvą kine traktuoju ne kaip iliustraciją, faktą, man svarbiausia yra emocija ir galimybė atkurti praėjusio laiko dvasią, ir kaip tai veikia santykyje su dabarties laiku. Praeitis ir dabartis yra labai susijusios, jos absoliučiai įtakoja viena kitą, tai persipina ir mano filmuose.

Foto: Linas Masiokas. Foto: Linas Masiokas.

Viename interviu netgi pavadinai šį filmą „Tatjana ir archyvas“.

Pagrindinė filmo veikėja Tatjana su savo archyvu, tiksliau, su amžiną atilsį savo vyro fotografo Vito Luckaus archyvu, kurį ji išsaugojo, man atrodė tai, kas filme gali susieti praeitį su dabartimi, ir kur įvyksta pokytis, kurį galiu užfiksuoti kino kamera. Kartu su Tatjana mes tarsi atvėrėme dureles į nepaprastai sukrečiančią, jaudinančią istoriją, kuri vyko prieš dvidešimt metų ir kurią gaubė visiška tyla. Tai man buvo didžiulis iššūkis – kaip sukurti filmą, apie žmogų, kurio nėra, iš medžiagos, kuri nėra gyva, ir apie fotografiją, kuri pati nėra gyvas, judantis dalykas? O juk kinas yra gyvas, judantis organizmas. Tai buvo bene sunkiausia užduotis – kaip iš viso to padaryti gyvą, jaudinantį filmą.

Aš pasirinkau šį filmą papasakoti per meilės istoriją – meilė buvo ir yra tai, kas yra gyva šiame filme, kas vis dar yra gyva pas Tanią. Jos meilė pasireiškė ir per šio archyvo išsaugojimą. Filmavimo pradžioje buvome viename taške, o pabaigoje – visai kitame. Kinas ir yra kelionė, pasikeitimas, todėl pasakodama praeities istorijas ieškau dabarties, nes kitu atveju tu tiesiog pasakoji kažkada buvusią istoriją, kuri neturi jokio santykio su dabartimi. Tuometinėmis gyvenimo sąlygomis nelaisvėje žmonių likimai sprendėsi žymiai dramatiškiau, moralinio pasirinkimo klausimai vėrėsi daug aštriau, ir tai padeda sukurti kinematografinį konfliktą. Kai susipažinau su Tania, prasidėjo ilga kelionė, kurios metu tarsi įvyko atsisveikinimas su praeitimi.

Foto: Vito Luckaus archyvai. Foto: Vito Luckaus archyvai.
Giedrė ir Tatjana. Giedrė ir Tatjana.

Pačiai Taniai turėjo būti nepakeliamai sunku turėti savo nepapasakotų istorijų archyvo naštą. Prieš kokius dešimtį metų apie Vitą Luckų buvo išties sunku surasti informacijos. Jis buvo mįslinga, mitologinė figūra. Bet dabar jis, regis, yra madingas - ir tavo filmas prie to prisidėjo. Luckus turi savo mitą.

Kuriant dokumentinį filmą labai svarbu žinoti, kodėl jį kuri. Tai yra tavo gyvenimas, tai ir kito žmogaus gyvenimas. Tas žmogus tampa tavo dalimi ir tu tampi to žmogaus dalimi. Todėl jeigu motyvacija nėra aiški, gali būti sunku ištverti kai kuriuos filmo kūrimo etapus. Filmai kuriami ne dėl sėkmės – viskas vyksta visai kitais momentais. Turi būti vidinis jausmas, kad tau pačiam ši istorija yra labai svarbi ir kodėl svarbi. Filmo kūrimo metu tarsi randi atsakymus. Filmo žiūrovas nebūtinai ras tuos pačius atsakymus. Man labai įdomūs susitikimai su publika – išgirsti, ką jie pajuto, ką jie išgyveno – ir man tos mintys net nebūtų kilusios! Tai ir yra gražu, tai rodo mūsų, kaip žmonių, įvairumą: universalūs dalykai, paliečiantys kiekvieną kitaip. Štai čia iš tikrųjų ir yra kino magija.

Foto: Vito Luckaus archyvai. Foto: Vito Luckaus archyvai.

Tas magiškas susidūrimas, kontaktas tarp filmo ir jo publikos. O kaip Vitas Luckus tapo tavo personažu? Kaip jis atėjo pas tave?

Skirmantas Valiulis man papasakojo apie Vitą Luckų dar studijų laikais. Į Vilnių atvažiavo žurnalistas iš Olandijos, kuris 1996 metais buvo išleidęs Luckaus fotografijų albumą “Sunkus kelias” – Lietuvoje tuo metu dar nieko nebuvo išleista. Ir Skirmantas Valiulis mane pakvietė į susitikimą su juo, pasikalbėti apie lietuvį fotografą, apie kurį Lietuvoje nebuvo nieko kalbama. Mes susitikome „Neringoje“, ir aš tikrai tuo metu negalvojau, kad ši istorija po daugelio metų apvers mano gyvenimą aukštyn kojomis, juk man buvo 19 metų.

Praėjus septyneriems metams, vieną dieną atsitiktinai radau iš to susitikimo parsineštus Vito Luckaus fotografijų lapus ir interviu apie jo gyvenimą. Paskaičiau – ir nebegalėjau užmigti, vieną naktį, antrą naktį. Ėmiau ieškoti informacijos internete ir man buvo keista, kad aš apie jį nieko negalėjau surasti. Tada pradėjau daugiau domėtis, susitikau su Vitą Luckų pažinojusiais žmonėmis, pradėjom kalbėtis, ir kuo toliau tuo labiau mane veikė ši istorija. Taip po truputį gimė mintis pradėti filmą.

Parašiau laišką Tatjanai. Tai buvo labai ilgas laiškas, ilgai galvojau, ką jai rašyti. Juk nerašysi, „labas, Tania, noriu kurti filmą“! Papasakojau jai apie save, kas aš esu, kaip suradau Vitą, ką pajutau, kuo ši istorija man pačiai yra svarbi. Yra tiek daug klausimų, bet negaliu jų užduoti jam. Galbūt galėčiau su Vitu pabendrauti per ją? Ir paskutinis laiško sakinys buvo: „will you take me back to Vitas‘s life and time?“ (liet. „ar jūs mane nusivesite į Vito gyvenimą ir jo laiką?“).

Ji man neatsakė du mėnesius. Paštą tikrindavau kasdien. Neprisimenu, kad kada nors būčiau ko nors taip laukusi. Buvo 2008 metų Kalėdos ir ji man parašė Kalėdų vakarą, tarsi atsiuntė geriausią Kalėdų dovaną. Tai tebuvo vienas sakinys: „yes, Giedre, I will take you back to Vitas‘s life and time“ (liet. „taip, Giedre, aš jus nusivesiu į Vito gyvenimą ir laiką“).

Ateinančius metus mes intensyviai bendravome telefonu – tuo metu Tania dar nenaudojo „Skype“, aš jį instaliavau nuvykusi į Ameriką. Mes labai daug kalbėdavomės – ji man vis paskambindavo: Amerikoje diena, Lietuvoje naktis, aš tuo metu dirbu. Ir kai aš pas ją nuvažiavau, man atrodė, kad aš ją jau šimtą metų pažįstu. Jau buvome išsikalbėjusios. Taip ir pradėjome visą šią kelionę kartu.

Foto: Vito Luckaus archyvai. Foto: Vito Luckaus archyvai.
Foto: Vito Luckaus archyvai. Foto: Vito Luckaus archyvai.

Regis pokalbis tarp jūsų trijų – tarp Vito, Tanios ir tavęs. Pradžioje rodėsi, kad Tania bus mediatorius tarp tavęs ir tarp Vito, tačiau šie pokalbiai ir ryšys, užsimezgęs tarp jūsų, viską pakeitė.

Tania negalėjo būti tiesiog mediatoriumi. Su Vitu visi turėjo individualų santykį – Tania, jo draugai, kiti. Aš žinojau, kad apie Vitą objektyviai papasakoti negalėsiu, nes tai paprasčiausiai neįmanoma. Apskritai, aš netikiu objektyvia realybe kine – jos nėra, bet yra jausmas, ką kiekvienas pajuntame, ir tai yra tikra. Visa kita yra interpretacijos. Jeigu būčiau pretendavusi į objektyvų Vito paveikslo kūrimą, tai būtų buvęs enciklopedinis žinynas – būtų reikėję surinkti absoliučiai visas įvykių versijas.  Kinas yra kas kita. Viskas slypi tame jausme. Kaip ir „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ – buvo daug istorinių įvykių, bet šis filmas yra interpretacija to, kas buvo. Esmė glūdėjo žmonių emocijose, jų degančiose akyse, tame, kad jie galėjo beginkliai su dainomis išeiti prieš tankus. Tai yra tikra ir neginčijama.

“Meistras ir Tatjana” filme man buvo svarbu, kaip meilė ir kūryba tampa stipresnė už mirtį. Todėl Tania, išsaugotas archyvas ir jos meilė, kuri per tiek metų nedingo ir išliko gyva tapo mano filmo pagrindu ir padėjo susiorientuoti tame beprotiškai dideliame medžiagos sraute. Buvo tiek daug nuostabios medžiagos, kuri nepateko į filmą, nes paprasčiausiai negali visko sudėti, o pasakydamas viską, nepasakysi nieko. Montuojant filmą reikia išmokti daug ko atsisakyti, kartais net pačių, atrodo, įdomiausių dalykų, nes jie gali nunešti istoriją visai kita kryptimi. Šiuo metu kaip tik montuojame mūsų naują filmą, ir žiūriu, kad bent jau kol kas daug lengviau “paleidžiu medžiagą”.

Foto: Vito Luckaus archyvai. Foto: Vito Luckaus archyvai.

Koks yra tavo naujausias projektas?

Dabar kuriu filmą, kurio pavadinimas yra „Šuolis“. Filmas pasakos apie įvykį, kadaise sulaukusį milžiniško tarptautinio rezonanso, kai 1970 m. S.Kudirka įšoko į amerikiečių laivą ir paprašė politinio prieglobsčio. Kupina dramos Šaltojo karo istorija atveda iki šių dienų ir pasakoja apie sudėtingas laisvės paieškas, imigraciją, sovietų okupaciją, bei kas atsitinka, kai svajonė tampa tikrove.

Dalis filmavimo darbų vyksta Amerikoje, jūroje, laivuose,  ten susiduriu su visiškai skirtingom patirtim bei biurokratiniais niuansais, nei kad esu pratusi ir man tai yra visiškai nauja patirtis. Visai kiti iššūkiai!

Na, ir paskutinis klausimas: šįsyk „Meistro ir Tatjanos“ peržiūra vyks Londone ir žinau, kad tai nėra pirmasis tavo vizitas. Tad kokia tavo mėgstamiausia vieta Londone?

Ak, žinai, aš šiuo metu tiek daug keliauju ir dirbu, kad visos vietos ir miestai mano mintyse tarsi susipynę. Londonas man brangus tuo, kad tai buvo viena pirmųjų mano sūnaus Teodoro kelionių ir iš čia jis atsivežė mėlyną meškiuką. Nors tuo metu didelėje žaislų parduotuvėje akys raibo nuo įvairiausių žaislų, iš tokios gausybės jis galiausiai išsirinko paprastą mažą pliušinį meškiuką, su kuriuo paskui metų metus miegojo ir visada prisimindavo, kad jis “gimęs Londone”.

Paskutinįsyk Londone buvau prieš porą metų, kai rodėme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Esu pripratusi filmus rodyti tarptautinei auditorijai, festivaliuose –  turiu įtarimą, kad šioje peržiūroje bus daugiau lietuvių. Todėl šis susitikimas man ypatingas, nes laukia visai kitokie pokalbiai. 

Dokumentinio filmo „Meistras ir Tatjana“ peržiūra vyks birželio 14 d., 18:30 Cine Lumiere - Prancūzijos kultūros institute. Filmas bus rodomas su angliškais subtitrais. Daugiau informacijos čia >>>>>>>>>>>>>>>>>>

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Patvirtinimo kodas

Panašūs straipsniai