Kitoms moterims papuošalus kurianti Aistė Juškaitytė savo išvaizda nustebina – į uodegėlę surišti plaukai, kasdieniai drabužiai ir nė menkiausio aksesuaro – nei žiedo, nei auskarų. „Aš tik iš dirbutuvių – ten niekada nesipustau, iškart susitepčiau,” – paaiškina 28-erių mergina, – „Bet jei užeitum į mano kambarį, papuošalams visą sieną paskyrusi esu!”

Užaugusi nepasiturinčioje 6 asmenų šeimoje Vilniuje, Aistė finansiškai šeimą rėmė ne vienerius metus, tad savas svajones teko nustumti į šalį. Tačiau jauna moteris tiki, ateis diena, kada ji galės gyventi sau ir dėl savęs. Ir šiuo metu tvirtais žingsniais juda būtent šio tikslo link.

Mergina Londone studijuoja juveyrikos dizainą, jos vestuvinių žiedų kolecija praėjusiais metais laimėjo „Brown & Newirtn Live Project 2014” apdovanojimą ir greitai turėtų pasirodyti prekyboje.

Aistės atsiima apdovanojimą už savo "Happy Ever After" sužadėtuvių ir žiedų kolekciją.

Štai keletas pavyzdžių iš Aistės svarbiausio poros papuošalo kolekcijos.

Manufactured by Brown & Newirth London in partnership with Holts Academy of Jewellery

Manufactured by Brown & Newirth London in partnership with Holts Academy of Jewellery

Manufactured by Brown & Newirth London in partnership with Holts Academy of Jewellery

Manufactured by Brown & Newirth London in partnership with Holts Academy of Jewellery

Pradžia - su 180 svarų

Į Angliją Aistė atvažiavo prieš beveik aštuonerius metus. Apsistojo Mančesteryje, nors visada svajojo gyventi Londone. „Londonas –  brangus miestas,“ –  kodėl reikėjo atsisakyti svajonės atviravo jauna moteris, – „O žinai, kiek aš turėjau pinigų atvykus? 180 svarų kišenėje. Viskas. Tik tiek mano šeima galėjo mane paremti. Tai apie kokį Londoną kalbame? Iškart atkrenta.“

Gyvenimą Mančesteryje Aistė pradėjo su drauge. Tik išlipusios oro uoste, suskubo pirkti žemėlapio – juk apylinkių visiškai nepažinojo, pažįstamųjų mieste taip pat neturėjo. Dar prieš atvykstant buvo susitarusios apžiūrėti keletą kambarių, tad po kelionės su visais krepšiais skubėjo jų ieškoti.

Po kelionės nuovargio ir streso svetimoje aplinkoje – norėjosi tik į lovą, tad merginos nedvejojo ir išsinuomavo jau antrą pasiūlytą kambarį. Šeimininkai pasitaikė labai supratingi – nuomos mokesčio neėmė, tik užstatą. Merginos kišenėje beliko 70 svarų.
 
Darbo atžvilgiu Aistei sekėsi – kambarių tvarkytojos darbą viešbutyje rado jau trečią dieną. „Buvo visko, – neslėpė Aistė, – „ir pinigai baigėsi, ir  maisto už ką pirkti nebuvo, banko sąskaitos pradžioje neturėjau, tad pirma alga atėjo čekiu. Aš čekį ne į tą banką nunešiau... Vajetus,“ – dabar išgyvenimus su šypsena prisimena mergina.
 
Nors pradėjo nuo visiškai paprasto darbo, dirbo gerai, tad po keletos mėnesių Aistė jau galėjo didžiuotis pareigomis viešbučio registratūroje. Šioje pozicijoje moteris praleido beveik trejus metus. Bet mergina turėjo didesnių ambicijų.

Vieną dieną Aistė nužygiavo pas viešbučio finansų skyriaus direktorę ir pasiteiravo galbūt reikia darbuotojos apskaitoje. Atkaklumas merginos nenuvylė, darbą ji gavo, tad visiems pataria: „Nereikia laukti, kol kažkas tau paduos kažką ant lėkštutės. Taip nebus. Ko nors nori pasiekti: eini, klausi, prašai, bandai ieškoti galimybių – viskas, kas pasiseka, yra tavo paties nuopelnas, tavo paties pastangos.“

Dirbo ne sau, o šeimai Lietuvoje

Mančesteryje ji gyveno ir dirbo penkerius metus, tačiau visgi neslepia, kad buvo ir sunkių akimirkų: „Ilgai dėl savęs negalėjau nieko daryti, nes dirbau ir siunčiau pinigus šeimai. Atsidėti svajotojoms studijoms neišėjo nieko, nes siųsdavau gerą trečdalį savo algos namo – tai buvo pusė šeimos pajamų. Tai ne juokas."

Moteris šeimą rėmė tol, kol mažieji broliai baigė mokyklą ir vienas iš jų, Aistės padedamas, taip pat atvyko į Angliją. Jam atsistojus ant kojų, atsakomybė padėti likusiems Lietuvoje dabar jau teko broliui. Aistė nusišypsojo: „Aš pagaliau galėjau galvoti apie save ir ko aš noriu."

Iki ausų įsimylėjusi Londoną

Moteris teigė visada svajojusi ir žinojusi, kad gyvens Londone. Į sostinę ji persikėlė prieš dvejus metus.

„Esu miesto mergaitė. Gimiau, užaugau Vilniuje. Tad galvojau – niekur kitur. Man reikia miesto. Ir man reikia didelio miesto. Energija, žmonės, veidai, judesys – man patinka,“ – aistringos meilės Anglijos sostinei neslėpė Aistė.

Moteris Londone jaučiasi atjaunėjusi, ją žavi nuolat besikeičiantys veidai ir miesto šurmulys.

„Londonas yra labai tolerantiškas. Nors Mančesteryje gyvenau penkerius metus, miestas man pasirodė labai susiskaldęs. Jaučiau, kad yra tam tikra segregacija tarp anglų ir imigrantų,” – pasakojo Aistė, – „Dar kai dirbau apskaitoje viešbutyje, pastebėjau, kad iš keturių kompanijos viešbučių tinklo tik du darbuotojai buvo kitataučiai. Visi kiti buvo anglai. Yra darbai anglams ir yra darbai visiems kitiems.“

Londone Aistė jaučiasi lygi su visais ir drąsiai vadina šį miestą savo namais.

Nėra lengva

Čia ji sau leido įgyvendinti ir svajonę studijuoti. „Manau, man tikrai gerai seksis, nes aš galiu suderinti racionalų mąstymą su kūryba,” - juvelyrikos studijomis džiaugiasi Aistė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nors gyventi Londone, moters teigimu, nėra lengva: „Didžiausią dalį pinigų išleidžiu nuomai, maistui, viešajam transportui, o dar jei reikia ką nors nusipirkti mokslams? Turiu gyventi gudriai. Man patinka išeiti į miestą, sutikti naujus žmones. Čia gi tiek teatrų, restoranų, muziejų, kino teatrų. O aš negaliu sau visiškai šiai dienai to leisti,“ – svarstė Aistė, bet nenusiminė.

Nors dabar savaitgalius jauna mergina leidžia nemie, ji tiki, kad po studijų galės sau leisti daug daugiau. „Baigsiu mokslus, bus darbas. Ir bus toks darbas, kuris man tinka ir patinka. Uždirbsiu daugiau, tada bus galima pagyventi.“
 
Ambicinga moteris buvo visada. Tad sostinė jai – puiki vieta tobulėti. „Didelis miestas tinka stipriems, ambicingiems žmonėms, ir aš save laikyčiau tokia asmenybe. Jei aš kada ir išvažiuosiu iš Londono, važiuosiu į kažką dar didesnio."