Dramatiškai, juodu pieštuku apvestos Martynos Jatkauskaitės akys, atrodo, spinduliuoja laime. Ji jau išpildė dviejų žmonių svajones: savo ir mamos, kurios troškimui tapti pianiste sutrukdė nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo sąlygos. 25-erių Martyna ne tik baigė  prestižinę Londono 'Guildhall' muzikos ir dramos akademiją, bet šiais metais laimėjo ir šios mokyklos kasmetinį 'Aukso medalio' konkursą.  
 
Su Martyna susitikome Barbican'e. Didžiulių betoninių sienų apsuptas meno centras pianistei jaukiausias Londone: čia lietuvė mokosi, gyvena, dirba.  
 
Ar tikėjaisi, jog tapsi konkurso nugalėtoja? 

Jei atvirai, tai ilgai svajojau apie šitą apdovanojimą. Bet vienas dalykas yra svajoti, kitas - gauti. Sunkiai dirbau,  ruošiausi ir stengiausi kuo mažiau galvoti apie apdovanojimą, o vakaro metu pasidžiaugti, kad išvis patekau į finalą. Pagrojau taip gerai, kaip tik galėjau. Salė buvo pilnutėlė ir publika šauni, daug klausytojų iš 'Guildhall' mokyklos. Psichologiškai buvo sunkiau groti nei paprastame koncerte, nes tuos žmones sutinku vos ne kiekvieną dieną akademijos koridoriuje. Iš kitos pusės - labai malonu. Tad džiaugiausi kiekviena minute, nes tokių vakarų nedaug pasitaiko. O apdovanojimas dar labiau pradžiugino. 
 
Laimėjai aukso medalį, tūkstantį svarų ir tapai pirmąją laureate iš Lietuvos. Kuo džiaugiesi labiausiai? 

Sudėtingiausia muzikantams Londone rasti agentūrą, kuri rūpintųsi koncertais. Jų yra nemažai, bet visos prigrūstos. O po šio koncerto ir apdovanojimo pirmą kartą sulaukiau realių pasiūlymų. Kol kas dar nieko konkretaus, bet jei pasirašysiu sutartį su viena iš agentūrų - tai man bus pats didžiausias laimėjimas ir didelis žingsnis karjeroje.

Iš Kauno į Londoną atvykai gyventi ir studijuoti prieš penkerius metus. Ar sunku buvo prisitaikyti prie kitokio gyvenimo stiliaus? 

Ypač sunku buvo priprasti prie greito tempo 'Guildhall' akademijoje. Kūrinius reikia išmokti groti labai staigiai, viskas vyksta vos ne konvejeriu. Jei nuoširdžiai, man Londone daug dalykų nepatiko pradžioje. Niekaip nesupratau tos angliškos kultūros. Nors jau nuo septyniolikos  koncertuodavau Anglijoje, tad daugmaž žinojau, ko tikėtis. Bet studijuojant man buvo sudarytos labai geros sąlygos. Pirmus metus gyvenau studentų bendrabutyje, kuris net į bendrabutį nepanašus, kaip butas. Tuo 'butu' dalinausi su keturiomis studentėmis, kurios man ir padėjo įsimylėti Londoną.

Viename interviu skaičiau apie geraširdį  anglą, kuris pagelbėjo kelyje į pianistės karjerą. 

Buvęs  kariškis Roderick'as Tuck'as į Lietuvą atvyko vieneriems metams dėstyti anglų kalbos VDU, mūsų šalį įsimylėjo ir pragyveno keturiolika metų. Jis labai mėgo meną, rėmė talentingus jaunuolius, o mano gyvenime atsirado atsitiktinai. Mama pirko bilietus konkursui Kanadoje ir su kasoje sėdinčia mergina įsiplepėjo apie pianinu grojančią talentingą dukrą, pinigų trūkumą kelionėms į konkursus. Ta mergina pasiūlė pagroti Roderick'ui. Man tuomet buvo penkiolika ir nuo tada Roderick'as rūpinosi koncertais, padėjo finansiškai.

Tai gal Roderick'as pasiūlė studijuoti Londone? 

Londone pradėjau studijuoti pabaigusi pirmą ir antrą kursus Lietuvos muzikos akademijoje, bet be jo pagalbos. Patekau čia, nes gavau Baltijos šalių stipendiją, kurios dabar jau nebėra, kiek žinau. Po metų mano studijų Londone, deja, Roderick'ą ištiko mirtinas širdies smūgis. Jo brolis Adrian'as perėmė veiklą ir iki šiol man padeda. Nors ta Baltijos šalių stipendiją buvo tikrai didelė – užteko ir mokslams, ir pragyvenimui, tačiau jų pagalba, ypatingai psichologinė, man buvo svarbiausia. 

Kodėl pasirinkai pianistės profesiją? 

Mano mama taip pat groja pianinu. Ji baigusi Lietuvos muzikos akademiją. Dabar dėsto vaikų muzikos mokykloje. Sekiau mamos pėdomis, ji labai daug prisidėjo, nes pati visuomet norėjo būti pianiste. Gaila, bet ji neturėjo tokių sąlygų mokytis, tad man suteikė visas galimybes. 

Pianistui rankos, manau, kaip balsas daininkui. Kaip jas saugai ir jomis rūpiniesi? 

Stengiuosi jas iš tiesų saugoti. Nėra jos pas mane labai stiprios. Panešu kokį maišą iš 'supermarketų' sunkesnį ir jau kitą dieną skauda raumenis. Vaikščiodama į sporto klubą, niekad nedarau jokių pratimų rankoms ir virtuvėje stengiuosi būti atsargi, daugelį darbų, pjaustyti tarkuoti,  paprašau draugo nuveikti, jei jis šalia. Stengiuosi kuo mažiau žaisti žaidimų, kurie reikalauja daug pastangų rankoms, kaip pavyzdžiui, teniso, nors labai mėgstu. Kiekviena specialybė reikalauja savų aukų ir manosios rankos reikalauja priežiūros, tad ir stengiuosi nevaryt Dievo į medį su neatsargiais poelgiais. Būdama paauglė pusė metų negalėjau groti, buvo labai skaudu praleist tiek laiko be muzikos, ir tikrai nenorėčiau pakartoti.

Muzika - Martynos gyvenimo būdas ir stilius. Tačiau mergina pripažįsta, kad kartais tas gyvenimo būdas tampa be proto sunkiu darbu. „Tada norisi viską mesti, pabėgti, pabandyti kažką naujo, bet žinau, kad jei muzika mane apleistų, ar atvirkščiai, pajusčiau labai gilią tuštumą, kurios niekas nesugebėtų užpildyti. Todėl man labai pasisekė, kad muzika yra mano ištikimas gyvenimo palydovas“, - sako pianistė.

Su kuria šalimi susiję tavo ateities planai? 

Lietuvoje per maža niša pianistės karjerai, tad su gimtine planai nesusiję. Stengiuosi kol kas nieko neplanuoti, bet neuždarau durų galimybei pagyventi kitose šalyse, susipažinti su naujomis muzikinėmis kultūromis. Koncertuojanti pianistė gali gyventi bet kur. Likti Anglijoje nenorėčiau, nes čia labai jau prastas oras, šalta, o aš mėgstu šilumą, bet pakoncertuoti - visuomet. Amerika, Vokietija, Anglija - pagrindinės šalys koncertams. Birželio mėnesį trims savaitėms važiuoju groti į Japoniją. 

Ką veiki, jei negroji pianinu? 

Du dalykus darau be muzikos: vaikštau į sporto klubą ir jau pusę metų mokausi graikų kalbos. Mano draugas Mixalis graikas - tai dėl to. Labai įdomi, graži kalba. Didžiuojuosi, kad jau be draugo pagalbos galiu susikalbėti su tikrais graikais. Norėčiau ir daugiau kalbų išmokti, bet tai kaip ir grojimas - reikia nuolatos tobulinti. Tad kol kas laiko mažai, nes daug repetuoju.


Foto: www.jovitaphotography.com

Tavo draugas lietuviškai gal taip pat jau kalba?  (Nuotraukoje viršuje: Martyna su draugu Mixaliu)

Mixalis lietuviškai moka pasakyti tik 'aš mėgstu gerai pavalgyti'. 

Kaip susipažinote? 

Susitikome Barbican'e, per draugus. Mes kartu jau du metus. Jis - kompozitorius. Bendras pomėgis, muzika mus labai riša, vienas kitam padedame, yra tarpusavio supratimas. Labai panašūs mes ir charakteriais. Tad gal esame išimtis posakyje, kad priešingybės traukia.

Turi kokią nors mėgstamą vietą Londone, kur atsipalaiduoji, pailsi? 

Prie 'Tate Modern' yra mažas bariukas. Labai patinka vakarais ten pasėdėti, išgerti kavos ar taurę vyno. Tik neklausk, kaip jis vadinasi, nes aš niekuomet  nežiūru ir neatsimenu pavadinimų. Tai yra tikriausiai vienintelė vieta. O šiaip iš Barbican'o neištrūkstu, nes čia ir gyvenu, ir dirbu. 

Foto: www.jovitaphotography.com

Ar labai įtempta pianisto dienotvarkė? 

Kiekvieno pianisto dienotvarkė kitokia. Aš esu labai chaotiška. Vieną dieną galiu daug padaryti, o kitą - nieko. Kol kas pati sau esu karalienė, tad keliuosi ir guluosi, kada noriu. Pavyzdžiui šiandien atsikėliau aštuntą, kas yra labai anksti.

Tai mėgsti pamiegoti? 

O taip!

Groti pianinu tikriausiai reikia labai daug jėgos? 

Reikia labai daug energijos. Prieš koncertus turiu tokią strategiją – valgyti daug šokolado, nors nelabai aš jį ir mėgstu. Pasižiūrėjus į pasaulio visų laikų geriausių pianistų sąrašą, iš šimto muzikantų tik viena ar dvi – moterys. Vyrų pianistų daugiau yra, nes jie stipresni, turi didesnes rankas. 

Mums besišnekučiuojant Martyna susisuka tabako cigaretę. “Rūkymas – mano atsipalaidavimas, - nusišypso. - Brangu čia cigaretės, nesukčiau šiaip to tabako. Spaudžia mane šeima mesti rūkyti, bet sakau 'ne'. Viską darau taisyklingai gyvenime - ir sportuoju, ir groju, tai rūkymas vienintelė silpnybė“.

Kuo dar save lepini? 

Batais. Retai save taip lepinu, bet batus labai mėgstu. Po parduotuves vaikščioti neturiu laiko tai dažnai perku internetu, pavyzdžiui iš asos.com tinklapio arba visų kitų parduotuvių. Kol kas tik vieną porą grąžinau iš keturių užsakytų internetu. 

'Guildhall' akademijos 'Aukso medalio' finalinio koncerto metu Martyna vilkėjo žydrą šilko suknelę. Ji sako šiaip neesanti prašmatnių drabužių mėgėja ir kelis metus teturėjo vieną vienintelę koncertinę suknelę. “Nieko aš neišsigalvodavau. Bet dabar mane užspaudė, nes daugiau koncertų, tad negalima su ta pačia, ne fasonas. Tai vieną pasiuvo, kitą nupirko draugai, trečią gavau iš savo profesorės. Suknelė yra gal keturiasdešimties metų senumo, bet puikiai išsilaikiusi, šilkinė, puikios kokybės. Man, beje, patinka – tu dabar juoksiesi -  graikiško stiliaus suknios. Ar čia vaikino įtaka? Ne tik. Pirmas mano laimėtas tarptautinis koncertas buvo Graikijoje. Nuo tada tą šalį įsimylėjau, man taip viskas patiko, kad tas įspūdis iki šiol liko“, - pasakoja Martyna.

Ar Mixalis jau pakvietė paviešėti Graikijoje? 

Daug kartų su juo lankiausi Graikijoje. Tai vienintelė šalis, kurioje atostogauju. Visur kitur keliauju tik su koncertais. Tad nieko nepamatau – repeticija, oro uostas, koncertas, oro uostas. Birželį koncertuosiu Japonijoje, tai pasilikau laiko apžiūrėti šalį.  Juk kelionė tokia tolima, tad bus gaila, jei vėl matysiu tik oro uostą ir repeticijas. 

Jei važiuočiau į Graikiją, ką būtinai patartumei ten pamatyti? 

Yra tokios trys, mes vadinam, kojos - Chalchidike (Xalxidiki). Ten toks grožis tame pusiasalyje. Daug kalnų ir nuo kiekvieno nusileidus rasi skirtingus nedidelius paplūdimius. Gali gyventi viename taške, bet važiuoti į skirtingus paplūdimius kasdien, kur skirtingas vanduo, kitokia spalva, vaizdas. Gėrimus gali užsisakyti besideginant, nes barai - prie pat vandens. Man tas jų stilius patinka.
 

Dažnai svečiuojiesi Lietuvoje? 

Gruodį, per Kalėdas, ir vasarą. 

Martyna šiek tiek suglumsta, kai pasiteirauju, ko jai trūksta iki pilnos laimės. Šiandien ji man pasirodė laiminga, įsimylėjusi, sėkminga. „Ko gi man trūksta? -  nusišypso. -  Turbūt atsakysiu, kad nežinau, ko man trūksta, tik norėčiau, kad laimės, meilės ir sėkmės niekada netrūktų, o tik daugėtų“. 

Tavo palinkėjimas Londonietės skaitytojams. 

Linkiu per daug neplanuoti. Planai kartais gali ir sugriūti, tad geriau gyventi šia diena ir džiaugtis. Mano patirtis jau tokia: viską, ką suplanuodavau, sugriūdavo. Gražiausi dalykai atsitiko kai nieko neplanuodavau ir nesitikėdavau.

Nuotraukos  Londonietės ir Jovitos Valaitytės (www.jovitaphotography.com, [email protected], tel. 0777 1552574)