„Turėčiau čia dažniau sugrįžti“, – keliskart pakartoja akordeonistas Martynas Levickis (23), mums kalbantis Southbank centro penktame aukšte esančiame balkone, iš kurio atsiveria žavinga vakarinio Londono panorama: į Temzės pakrantę įsikibę Parlamento rūmai, mėlynai šviečianti Londono akis, į dangų besistiebiantys Auksinio jubiliejaus tiltai ir įvairiaspalvių žiburių išmarginta Embankmento pakrantė. Tarp aplinkui klegančio jaunimo balsų įsiterpia iš apatinio aukšto sklindantys džiazo garsai.

Gurkšnodami kavą pradedame šnekėtis apie vieną iš Martyno mėgiamų veiklų – mokymą. Nors sparčiai populiarėjančio akordeonisto koncertų grafikas gana įtemptas ir neapsiriboja Jungtine Karalyste, jis sakosi randąs laiko ir mokiniams, kurių šiuo metu turi keletą, vieną jų netgi suspėja ruošti konkursams. Paklaustas, ar pats mėgaujasi mokydamas akordeonu groti kitus, Martynas pabrėžia:

– Labai mėgaujuosi. Kai būdamas studentas tai darydavau kiekvieną vakarą, suvokiau, kad mokau dagiau nei mokausi pats. Į pamokas einu su malonumu, jaučiu, kad mokydamas ir pats tobulėju. Bet žinau vieną labai paprastą faktą – save mokyti yra sunkiausia, nes sau esi ir mokytojas, ir mokinys. Kaip žinia, žmogus turi savybę kartais sau atleisti už tinginiavimą.

 – O pats sau ar atleidi?

– Šiaip esu pareigingas žmogus, bet visko būna gyvenime, –  atsidūsta. – Pavyzdžiui, šiandien visą dieną laukiau interneto...

– Ir grojai?

– Ne, negrojau. O galėjau, – pabaigia moralizuojančiu tonu.

– Vadinasi, pasitaiko, kad motyvacija ima ir krenta žemyn?

– Pasitaiko, bet tai nebūna dramatiški šuoliai. Motyvacijos tikrai dažnai pritrūksta ir ypač Londono oru. Kai yra tamsu, šlapia, toks nesmagus jausmas apima ir sumenkėja optimizmas. Bet jei reikia - prisiverčiu.

Pokalbis su Martynu Southbank centro penktame aukšte. Foto: Olga Ovčinnikova.

Eidavau kieme ir sakydavo: „O žiūrėk, čia tas, kur su armonika groja. Pagrok kokią polką!“. Ir man visada buvo kartėlis, kad groju instrumentu, kuris yra pašiepiamas. Tai išugdė mano norą pakeisti šį požiūrį, nes akordeono mesti į šalį tikrai nenorėjau, – apie nuo vaikystės brandintą ambiciją pasakoja Martynas. Foto: Olga Ovčinnikova.

– Be valios, kokias kitas žmogaus savybes – asmenines ir profesines – muzikavimas ugdo?

– Muzikos mokymas, be abejonės, padeda atrasti individualią kalbą su kiekvienu žmogumi, nors šitai neįvyksta per sekundę. Solinis muzikavimas tikrai ugdo didelį egoizmą, dėmesio troškimą ir visas kitas su arogancija susijusias neigiamas savybes. Bet reikia išmokti visa tai valdyti.

– Juk būnant scenoje viso to reikia!

–  Be abejonės, – pritaria Martynas. – Būtent to scenai ir reikia. Nors kartais būna ir atvirkščiai – užlipi ne itin suvokdamas, ką darai, esi sumišęs...

–  Tau pačiam yra taip nutikę?

– Yra. To labai nemėgstu ir visada stengiuosi su tuo susitvarkyti. Apskritai, Londone pradėjau mokytis iš kitų žmonių, juos labiau vertinti. Būdamas paauglys ir muzikuodamas Lietuvoje, tikėdavau, kad visas pasaulis yra po mano kojomis ir aš visada teisus. O Londonas man labai greitai parodė, kas yra kas, ir aš šia patirtimi labai džiaugiuosi.

Foto: Olga Ovčinnikova.

Pokalbis su Martynu Southbank centro penktame aukšte. Foto: Olga Ovčinnikova.

Išmokęs savęs nepervertinti, jaunasis akordeono virtuozas tikrai neprarado pasitikėjimo savimi nei scenoje, nei gyvenime. Be to, labai mėgsta improvizuoti ir sakosi esąs spontaniškas žmogus. Štai prieš kelis mėnesius viešėjo Berlyne, kur labai gerai leido laiką, turėjo keletą pasirodymų, susipažino su daugybe žmonių, tarp jų ir su vienos Berlyno įrašų kompanijos atstovais, ir staiga nusprendė: „Wow! Kraustausi į Berlyną!“ Grįžęs namo, į Londoną, po kelių dienų sulaukė elektroninio laiško, kuriame buvo išdėstytas buto nuomos Berlyne pasiūlymas ir nurodytos dokumentų tvarkymo detalės. Vokiečiams Martyno užmojis pasirodė rimtas, o jam pačiam tai tebuvo kabliukas, ant kurio buvo užkibęs porai dienų. Netrukus suvokė, kad Berlyne gyvenimo kol kas neįsivaizduoja, nors perspektyviam muzikantui ten yra nemažai veiklos. Paklaustas, kada iš tikrųjų kelsis į Berlyną, Martynas atsako:

– Kitais metais turbūt. Man nėra jokių apribojimų, kur gyventi. Pirmojo albumo įrašinėjimas vyko Londone, dalis jo buvo įrašyta Budapešte su orkestru. Galiu sėsti į lėktuvą ir skristi, kur noriu. Aš net ir Vilniuj vėl norėčiau gyventi,  – juokiasi.

Tiek keliaujančiam po pasaulį, Martynui Londonas sukelia prieštaringas emocijas:

 – Myliu – nemyliu, myliu – nemyliu, – paaiškina.

–Kodėl?

– Aš esu provincijos vaikas. Per penkerius Londone praleistus metus tapau gana kosmopolitišku žmogumi – keliauju daug ir visa kita... Bet man patinka mažos vietos, man patinka maži miestai, dievinu gamtą. Juk ir akordeoną pirmąkart į rankas paėmiau savo krikštatėvio sodyboje, kuri yra apsupta gražių Lietuvos miškų, ežerų. Ir to man trūksta, nors Londone pilna žalumos, parkų. Bet tuomet atsiranda kita problema – žmonės neturi laiko juose lankytis.

– Argi negalima planuoti laiko?

– Galima. Ir aš tikiu, kad kažkam tai įmanoma padaryti, ypač tiems žmonėms, kurie dirba nuo pirmadienio iki penktadienio, gali ramiai pabūti namie.

– Taigi čia ne didmiesčio problema, tai –muzikanto duona.

– Taip, galbūt tai yra daugiau mano profesijos problema. Ir anokia tai problema, nematau to kaip labai didelio minuso. Tai štai, su Londonu iš tiesų yra taip: kai aš iš jo išvažiuoju, jo labai pasiilgstu ir suvokiu kaip savo namus. Bet nėra taip, kad mano namai būtų tiktai Londonas. Mano mintys klajoja, kai mąstau, kur nusileisiu ilgam, kur įkursiu tuos savo oficialius namus.

Apie pasaulio lietuvių jaunimą, kartų konfliktus ir Lietuvos ateitį

Jei po daugelio metų tie tikrieji namai bus Lietuvoje, veikiausiai Martyno kaimynai bus labiau išprusę ir žodį „armonika“ vartos atsargiau – tikrai ne akordeono virtuozo instrumentui įvardyti. Turbūt ir kai kurie neįžvalgūs mokytojai, jauną, dėl muzikos pakvaišusį vaikį kažkada įnirtingai atkalbinėję nuo mokslų muzikos mokykloje, jau nebeprisimins savo žodžių ir su džiaugsmu lankysis buvusio mokinio koncertuose. Visgi Martynas yra atlaidus ir jo talentu netikėjusius pateisina, sakydamas, kad šie tiesiog galvojo apie jo ateitį. Mat jis pats, pernai baigęs Londono karališkąją muzikos akademiją, prisipažįsta, susimąstė: „Aha, o ką dabar daryti? Groti... Kur? Kam? Kaip? Kada?“ Žinoma, prestižinis diplomas savaime ant scenos neužkelia ir tenka kelio į ją ieškoti savo jėgomis.

– O groti gatvėje bandei?

– Londone nebandžiau, bet esu grojęs gatvėje – Šiauliuose (Gatvės muzikos dienoje) ir Palangoje, kur vasarą vyksta Akordeono festivalis. Tačiau aš dabar nebedalyvauju, išlikę tik smagūs atsiminimai.

– Pasiilgsti?

– Tikrai taip. Kad ir gyvenu kosmopolitišką gyvenimą, jaučiuosi lietuvis ir Lietuva yra mano namai. Užtai į klausimą, ar Londonas yra mano namai, atsakyti sunku, nes praktiškai – taip: mano namų raktai, lagaminai, viskas yra čia. Bet dvasine prasme mano namai yra Lietuva.

– Esi patriotas?

– Su tuo patriotizmu reikia atsargiai. Mes esame maža tauta ir aš dar prieš porą metų pastebėjau, jog dėl to, kad mes esame maži ir labai kentėję, stipriai auga perdėtas nacionalinis pasididžiavimas. Aš manau, kad meilė Tėvynei yra tai, ką tu darai, kaip tu pristatai savo šalį, kas tu esi. Mes esame turėję nacistinių protrūkių ir tarptautinėje erdvėje, kai pasididžiavimas peraugo į kitų tautų ar rasių niekinimą. Vienas įvyko gana neseniai po pralaimėjimo prancūzams Eurolygoje, kai po varžybų lietuviai pradėjo komentuoti, jog prancūzų juodaodžiai surinkti iš kolonijų, – su kartėliu balse prisimena Martynas. – Taigi, aš meilę Tėvynei suvokiu visiškai kitaip. Galų gale manau, didžioji dalis tų lietuvių, kurie mėgsta trypti kojomis, šaukdami „Lietuva, Lietuva!“, nesugeba atstovauti savo šaliai tarptautinėje bendruomenėje, nemoka savęs pristatyti. Tuomet atrodo, kad vis dar didžiuojamės lietuvybe, bet nieko negalime parodyti. Kai kurie iš mūsų net gerai nemoka anglų kalbos, kad save galėtų gerai išreikšti, ir man dėl to labai gaila.

Meilę Tėvynei suvokiu visiškai kitaip, - sako Martynas. - Manau, didžioji dalis tų lietuvių, kurie mėgsta trypti kojomis, šaukdami „Lietuva, Lietuva!“, nesugeba atstovauti savo šaliai tarptautinėje bendruomenėje, nemoka savęs pristatyti.

Martynas, studijų metais gyvenęs Rytų Londone, kur gausu lietuvių, tapatinimąsi su lietuvių bendruomene vertina dviprasmiškai, sakydamas, jog neretai tai gali panašėti į egzistavimą savotiškoje kapsulėje ir netgi vesti į asmenybės degradaciją bei nesugebėjimą skelbti apie savo šalį. Todėl, pasak jo, nors bendruomeninė veikla yra visuomet sveikintina, reikia išdrįsti vien tuo neapsiriboti. Jis ir pats, kad ir džiaugiasi kosmopolito gyvenimu, yra neabejingas Lietuvos įvykiams, skaito lietuvišką spaudą ir retsykiais nevengia politikuoti. Politikos favoritų sako neturįs ir nepalaikąs jokios politinės krypties, bet neslepia pasididžiavimo mūsų valstybės prezidente Dalia Grybauskaite:

– Tai yra tas žmogus, už kurį balsavau ir daug tikėjausi. Iki šiol aš esu ja labai patenkintas ir manau, kad ji yra viena iš nedaugelio žmonių, tinkamai atstovaujančių Lietuvai užsienyje. Ji atstovauja ne tik simboliškai, bet ir išreiškia savo nuomonę, atspindinčią Lietuvos žmonių nuostatas.

Dar daugiau: jaunasis muzikantas priklauso prie tų optimistiškų žmonių, tikinčių po pasaulį išsibarsčiusiu, žinių ir patirties besisemiančiu lietuvių jaunimu, nes tai, pasak jo, yra Lietuvos ateitis. Martynas teigia labai laukiantis to momento, kai žmonės, atsinešę savas patirtis, pradės kurti savo Lietuvą, pagal savo viziją. Jau ir dabar sako matąs teigiamų pasikeitimų Lietuvos žmonių mąstysenoje, kultūrinėje veikloje.

Paklaustas, ar tikisi, jog jaunimas neužsiliks užsienyje, Martynas tik primena apie jau grįžtantį jaunimą ir prisimena neseniai skaitęs straipsnį apie jauną Vilniaus oro uosto direktorių G. Almantą, kuris, studijavęs ir dirbęs užsienyje, dabartinėje savo darbovietėje vykdo įvairias permainas. Jų prie pastovumo įpratęs personalas nenori priimti, todėl jaunam direktoriui nėra lengva skintis kelią struktūros modernizavimo link. Martynas ir pats sakosi Lietuvoje susidūręs su panašia problema, kai atsiranda konkurencija tarp jaunosios ir senosios kartų, kai pastaroji priešinasi naujiems vėjams, tiki vien savo teisumu.

– Lietuvoje mes dar negalime atsikratyti sovietinio paveldo, – kritikuoja Martynas, – kai žmogus, atsisėdęs į vieną postą, laikysis jo įsikibęs iki pensijos. Jei tai yra geras specialistas – valio! Bet jei jį galima pakeisti geresniu žmogumi su naujomis idėjomis, manau, pirmenybė turėtų būti naujoms idėjoms.

Prakalbus apie idėjų įgyvendinimą, paklausiu:

– Prisimenu, žadėjai kurti akordeono mokyklą Lietuvoje. Kaip sekėsi?

– Mokyklos nėra, – nusišypso. – Gal buvo šiek tiek nepamatuotos viltys. Aš mačiau augantį susidomėjimą akordeonu, bet steigti privačią mokyklą yra labai sudėtinga. Įsteigti akordeono mokyklą, kuri veiktų privačiu pagrindu, yra idiotizmo viršūnė!

– Idiotizmo ar idealizmo? –paklausiu.

– Taip, idealaus idiotizmo viršūnė! Aš tą planą turėjau. Kodėl? Todėl kad Vilnius turi pakankamai gyventojų, leidžiančių savo vaikus į privačias mokyklas, vadinasi, yra galimybė siūlyti privatų muzikos mokslą. Pakviesti žmones mokytis groti akordeonu, kuris vis dar ieško savo identiteto visuomenėje, yra labai sunku, labai. Nepaisant to, ties šia idėja dabar ir dirbčiau, jei būčiau Lietuvoje. Kadangi išvykau, nustojau dėti pastangas.

–Turbūt reikėjo rinktis tarp savo karjeros ir atsidavimo mokyklai? Juk tai du skirtingi keliai –arba dirbi dėl savęs, arba visą save atiduodi kažkam kitam.

– Mano planas buvo tikrai idealistinis, nes norėjau suburti žmonių grupę, su kuria būtume sukūrę tam tikrą mokymosi formulę, pagrįstą daugiau nei muzikavimu pagal natas. Ta idėja išliko ir aš tikrai dar ją noriu įgyvendinti ateityje. Tik reikia laiko, o dabar aš jo negaliu skirti. Tačiau džiaugiuosi, kad žmonės, ieškodami akordeono muzikos, parašo man ir aš juos galiu nukreipti į kitus talentingus akordeonistus. Man labai smagu padėti. Pavyzdžiui, mane kvietė prisijungti prie vienos muzikos grupės Londone, bet tai nebuvo mano muzikos stilius, todėl pasiūliau kitą akordeonistą, vardu Aurimas Goris.

– Ar šioje kultūrų maišalynėje yra kas nors, kas labiausiai traukia arba erzina?

– Yra kas erzina, bet esu neįgalus tai pakeisti. Kaip ir minėjau, esu vaikas iš provincijos, nepratęs prie kultūrų kompleksiškumo. Esu gan tolerantiškas, su skirtingomis kultūromis susipažįstu per konkrečius žmones, kurie yra mano draugai. Bet muzikantai dažniausiai susiasimiliuoja, bevirdami viename katile. Pavyzdžiui, vienas mano draugas, kuris yra musulmonas, nebepaiso daug religinių priesakų – ir išgeria, ir linksminasi. Tačiau man teko dirbti Eastham'e, kur daug musulmonų. Kartą skubėdamas gatve netyčia paliečiau musulmonę, o ji išsigando ir  pradėjo šaukti. Tame rajone jokiais būdais negali užkliūti už žmogaus. Štai tokie pavyzdžiai man perša mintį, kad šiais laikais egzistuoja per daug ekstremalaus kultūriškumo ir nenoro integruotis į vietinę bendruomenę.

Kad jau prakalbome apie religijas, pasiteirauju bohemiško gyvenimo nevengiančio Martyno, ar šis yra religingas.

– Pasakyčiau, kad esu dvasingas žmogus, nors dažnai pamirštu pasirūpinti savo dvasia, – atsidūsta. – Pamirštu gėrėtis paprastais dalykais, kurie iš tiesų sužadina žmoguje dvasingumą: stebėti žvaigždes, saulę, debesis. Gal skamba kiek pagoniškai. Religija man tapo gan nesvarbi, nesu perskaitęs Biblijos (nors norėčiau). Turiu prisipažinti, kad struktūrizuota, organizuota Katalikų Bažnyčia man yra nepriimtina, nors esu priėmęs Pirmają Komuniją, eidavau išpažinties, mano giminė yra religinga ir aš tai gerbiu. Aš pats mėgstu kartais nueiti į bažnyčią – patinka kvapas, smilkalai, – bet nesuprantu kai kurių dalykų. Pavyzdžiui, nesuprantu, kodėl savo nuodėmes reikia išsakyti kitam mirtingajam vien dėl jo kunigo statuso, – nusistovėjusiomis tradicijomis abejoja muzikantas.

– Bet juk daugeliui žmonių reikia į kažką atsiremti, tikėti, jog kažkas egzistuoja aukščiau žmogiškosios būties. Būtent šitai, pasak kai kurių klasikinės muzikos mylėtojų, suteikia muzika. Gal ir Tau muzika atstoja religiją, gal ji padeda patikėti, kad egzistuoja aukštesnė jėga?

– Apskritai, muzika nuo savo egzistavimo pradžios buvo apeigų dalis, atsirado dar prieš atsirandant kalbai. Viduramžiais muzika buvo pagrindinis mišių elementas ir muzika buvo laikoma tik tai, kas skambėdavo bažnyčioje religinių apeigų metu, o gatvės muzikantai buvo ignoruojami ir nepripažįstami. Ir štai iš čia atsiranda konfliktas su religija, kai aiškinama, kas yra gerai ir kas yra blogai. Aišku, nesu anarchistas – reikia tam tikros struktūros gyvenime. Muzika žmogų lydi labai dažnai, svarbiausiais momentais ir, be abejonės, paskatina dvasingumą.

– Ar kada teko klausytis muzikos, kai šiurpuliukai bėgo per kūną?

– Taip. Tų momentų labiausiai ir laukiu savo gyvenime. Prisipažinsiu, aš beveik neklausau muzikos. O kai klausau, dažniausiai gyvai, jaučiu tuos šiurpuliukus ir tai yra didžiulė palaima.

Martyno gyvenimas nelepino, nuolat stigo pinigų. Tuo tarpu tėvas iš pradžių savo vaiko nepripažinęs, galiausiai pats pasitraukė iš gyvenimo. Martynas šiandien stebisi savo likimu: Kai dabar pagalvoju, toks vaikis, Tauragėje po balas bėgiojęs, vėliau su savimi pradėjęs tampyti akordeoną, galėjo jį padėti ir užsiimti „normaliais“ dalykais, būti Šiaulių biču, kaip priklauso. Bet kažkodėl sumaniau rimtai muzikuoti.

Iš naujo atrado lietuvių liaudies dainas

Kai Martynui grojant scenoje išsidraikiusios garbanos šiek tiek pridengia primerktas akis, niekas neįspės, kur klajoja virtuozo mintys, kol pirštai mikliai bėgioja po akordeono klavišus. Pasiteiraujau, ar jis stengiasi susitelkti ties publika, ar leidžia mintims nuklysti kitur.

– Priklauso nuo muzikos, – atsako, – nes būna tokia muzika, kur tikrai mintys skrajoja ir kartais reikia, kad jos skrajotų. Tačiau didžioji dalis muzikos, kurią atlieku, reikalauja nemažai darbo galvoje. Jei vyksta labai rimtos muzikos koncertas, tuomet šimtu dvidešimt sprocentų yra tiesiog muzika, nėra jokių kitų minčių. Tai yra ritmas, garsas, dinamika, artikuliacija, galų gale – melodija. Kelios melodijos, jeigu tai yra polifonija. Instrumento valdymas. Yra labai daug faktorių.

– Suprantama, dvi klaviatūras turintis akordeonas priverčia smegenis veikti multifunkciniu režimu. Bet argi nėra tokių kūrinių, kuriuos grojant galima sau leisti atsipalaiduoti, mėgautis, o ne susitelkti ir viską apskaičiuoti?

– Išties, net nežinau, kas slypi po tuo, nes viskas, apie ka aš galvoju, tikrai yra muzika, – patikina Martynas. – Galiausiai kiekvieną tą melodiją, komponementą ne tik mintyse dėlioju, bet ir išdainuoju savimi. Ne balsu, bet čia kažkur atsirandanda tas garsas, kurį aš jaučiu, – paliečia savo krūtinę, ten kur yra širdis. – Kas vyksta po visu šituo, negaliu pasakyti.

M. Levickis tapo pirmuoju akordeonistu, kuriuo susidomėjo muzikos verslo gigantė „Universal Music“. Jau išleistas muzikanto albumas.

Be abejonės gerbėjai prisimena Martyną grojantį su smuikininku iš Niujorko Abe McWilliams, kuris turi ne tik amerikiečių, bet lietuvių, žydų ir baltarusių kraujo. Šie du muzikantai bendrą kalbą scenoje atrado, kai Abe, susižavėjęs Martyno sugrota lietuvių liaudies daina „Beauštanti aušrelė“, pasiūlė kartu aranžuoti lietuvių liaudies dainas. Vaikystėje šiam akordeono virtuozui lietuvių liaudies dainos buvo vienintelis repertuaras, bet, pradėjęs lankyti muzikos mokyklą, joms padėjo tašką, mat visados siekė įrodyti, kad akordeonas yra kitoks instrumentas – jaunas, modernus, įdomus.

– Eidavau kieme ir sakydavo: „O žiūrėk, čia tas, kur su armonika groja. Pagrok kokią polką!“. Ir man visada buvo kartėlis, kad groju instrumentu, kuris yra pašiepiamas. Tai išugdė mano norą pakeisti šį požiūrį, nes akordeono mesti į šalį tikrai nenorėjau, – apie nuo vaikystės brandintą ambiciją pasakoja Martynas.

–Ar pačiam kyla kokios nors emocijos grojant lietuvių liaudies muziką?

– Kyla. Mano požiūris į ją pasikeitė. Tai tapo „cool“. Tapo dar labiau „cool“, kad jas atlieku su amerikiečiu, kuris pats skatina, kad grotumėm ir mane įkvepia. Kas svarbiausia, kad didžiausią atsaką iš klausytojų gauname tada, kai atliekame lietuvių liaudies dainas, visiškai nesvarbu, ar auditorija lietuvių, ar tarptautinė. Tarp kitko, neseniai koncertavome „Plush“muzikos festivalyje Dorsete, kur savo pasirodymą užbaigėme lietuvių liaudies dainomis. Visą vakarą publika po koncerto šnekėjo apie lietuvių liaudies dainas, – pasakoja džiaugsmingai. – Žmonės prie manęs prieidavo sakydami, kad buvo Vilniuje, Klaipėdoje, prisimindavo lietuviškų žodžių. Štai čia man sukyla visas patriotizmas: kai aš matau tą atspindį iš žmonių, kurie nėra lietuviai, bet jie žino kažką apie Lietuvą, vertina, kad jų akys spindi klausantis lietuvių muzikos.

Nauja ambicija  – tapti dirigentu

– Ar Tu gali sakyti, kad esi laimingas čia ir dabar? Gyveni Londone, sėkmingai kyli karjeros laiptais... O gal esi iš tu žmonių, kuriems visada šiek tiek trūksta iki tikros laimės?

– Nesakyčiau, kad esu nepatenkintas, bet yra tas „dar truputėlį ir dar, ir dar...“ Tai mane nuolat motyvuoja daryti daugiau, eiti toliau. Nes tas momentas, kai atsisėsi ir sakysi „O, man viskas gerai“, yra pavojingas ir gali taip likti sėdėti nieko nedarydamas.

– Bet juk galima vertinti momentą ir tuo pačiu nepamiršti savo tikslų, nenustoti ėjus į priekį.

– Mes to galime išmokti. Neturėčiau taip standartizuoti, nes yra atskiros asmenybės, yra šeimos, kuriose ir formuojasi pasaulio suvokimas. Mano šeimoje didelio džiaugsmo ir laimės niekada nebuvo ir galbūt esu įpratęs pastoviai būti nepatenkintas. Aš mokausi,  – prisipažįsta. – Labai daug su savimi dirbu tam, kad mokėčiau džiaugtis. Tai yra labai labai svarbu, nors ta mažytė dalelytė, kuri visąlaik skatina, irgi reikalinga. Bet stengiuosi rasti laiko ir atsisėsti akimirkai, suvokti, kad man gera čia, noriu šypsotis, noriu eiti pasivaikščioti į parką. Kartais save tikrai prigaunu perdėtai kritikuojantį, perdėtai nusivylusį, pastoviai ieškantį problemų. O kartais reikia – čia gal jau britiška savybė – būti patenkintam ir optimistiškam dėl visko.

– Tęsiant pokalbį apie laimę, kada paskutinį kartą buvo tokia akimirka, kai jauteisi labiausiai pakylėtas?

– Galbūt tai buvo daug svarbiau vaikystėje – tokie maži momentai – laimėjus konkursą, palaima trukdavo kelias savaites. To nebėra, tai tampa tiesiog tikslais, kuriuos turiu pasiekti. Jei pasiekiu – super, jei ne – blogai, tada dirbu toliau. Aišku, tokių labai konkrečių įvykių mano gyvenime buvo. Pavyzdžiui, pergalė „Lietuvos talentuose“, kur laimėjau sudalyvavęs antrais metais. Bet vėlgi, po tos pergalės kitą rytą jau buvau Londone ir jos skonio, kad aš eičiau gatve ir žmonės sveikintų, beveik ir nepajutau.

– Kaip tu jautiesi būdamas tarp daugybės žmonių? Esi labiau ekstravertas ar intravertas?

– Sunku pasakyti. Kai Lietuvoje buvo vienas interviu televizijai, žurnalistai pakalbino ir mano pirmąją mokytoją. Aš tuomet pasakiau, kad vaikystėje buvau subtilus, gal net ir lėtas, per daug nesireikšdavau. O mano mokytoja tame pačiame interviu pasakojo, koks guvus, žvalus ir veiklus vaikas aš buvau. Tiesa, visada turėjau energijos ir dabar jos turiu, dar galiu išlaikyti savo formą. Bet dėl intensyvaus grafiko darosi vis sunkiau ir sunkiau. Vis galvoju, kad gyvenimo būdą reikėtų šiek tiek koreguoti. To intravertiškumo, kurio šiek tiek turiu, reikėtų daugiau ir kartais atsisakyti tos vyno taurės, grįžti namo ir gerai pailsėti.

Rodos, nesenkančios energijos ir kelio į tarptautines scenas Martynui galėtų pavydėti ne vienas jaunas muzikantas. Jis pats šitokią savo sėkmę yra pavadinęs atsiradimu tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Tačiau vien tuo jos neprisiviliosi, mat ne veltui sakoma, kad didelė sėkmė nėra vien likimo dovana, ji reikalauja milžiniškų pastangų ir juodo darbo. Teiraujuosi Martyno, kaip jis pats, žinodamas sunkaus darbo skonį, apibrėžtų sėkmę. Atsakydamas, pakomentuoja, jog tai yra komplikuotas klausimas, nes jo gyvenimas prasidėjo gana sunkiai. Kai Martynas gimė, šalia nebuvo tėvo, o mama padarė viską, kad jos vienintelis vaikas turėtų gražią vaikystę. Tiesa, gyvenimas nelepino, nuolat stigo pinigų. Tuo tarpu tėvas iš pradžių savo vaiko nepripažinęs, galiausiai pats pasitraukė iš gyvenimo. Martynas šiandien stebisi savo likimu:

– Kai dabar pagalvoju, toks vaikis, Tauragėje po balas bėgiojęs, vėliau su savimi pradėjęs tampyti akordeoną, galėjo jį padėti ir užsiimti „normaliais“ dalykais, būti Šiaulių biču, kaip priklauso, – ironizuoja. – Bet kažkodėl sumaniau rimtai muzikuoti. Aišku tame yra daug darbo, – pripažįsta ir pasakoja, kaip jam tekdavo groti po dvylika valandų per dieną prižiūrint mokytojai. – Tai, be abejonės, yra neatsiejama sėkmingos karjeros dalis. Gali būti kiek nori sėkmingas, bet tikrai bus momentų, kai reikės akivaizdaus darbo indėlio. Tas indėlis mano gyvenime tikrai buvo, bet vistiek manau, kad man daug padėjo pats likimas, atsiradimas tinkamoje vietoje tinkamu laiku ir, žinoma, gebėjimas pasinaudoti atsiradusia galimybe. Kartais draugai man sako, kad aš tiesiog laimingas, kartais sako, kad nežmoniškai daug dirbu. Galiausiai net ir mama man sakydavo, kad esu gimęs po laiminga žvaigžde.

–  Tai kas gi yra ta laiminga žvaigždė? Tikslo turėjimas ir juodas darbas? Juk turėti savo tikslą ir jo atkakliai siekti jau yra didelė sėkmė. Kai kurie žmonės neturi jokios ateities vizijos, sėdi sau ramiai ir žavisi tais laimės kūdikiais, kurie atkakliai eina savo tikslų link.

– Taip, visiškai pritariu. Gana anksti supratau, kaip aš džiaugiuosi, jog man nereikia galvoti, kuo  ketinu tapti, nes jau žinau ir ties tuo seniai dirbu. Prieš metus išsiaiškinau, kad norint būti sėkmingu savo srities specialistu, reikia joje pradirbti 10 tūkstančių valandų. Tarp kitko, neseniai man būnant Čikagoje, vienas žmogus apie tai priminė ir aš sugalvojau paskaičiuoti savo valandas. Taigi, suskaičiavau apie 15 tūkstančių valandų. Vadinasi, gerai, jau esu specialistas, – juokiasi. – Bet niekas tuo nesibaigia, toliau stengiuosi.

–O Tu turi aukščiausią tikslą?

–Visada norėjau būti aplink pasaulį keliaujančiu muzikantu. Norėjau būti populiarus dėl to, ką darau, ir matau, kad man sekasi. Kaip muzikantas dar nesijaučiu visiškai subrendęs, nes viena dalis yra groti akordeonu, antra – groti su kitais žmonėmis, trečia – kurti muziką. Pastaroji dalis vis dar nustumiama į šalį, nes tam reikia asmeninės brandos ir laiko, kad atsisėsčiau, pabūčiau su savimi ir sulaukčiau įkvėpimo. Kiek žinau, šiuolaikinės muzikos kompozitoriai užsidaro trobelėse prie jūros ir kuria savo idilėje. Man tai būtų per ekstremalu, nenorėčiau atsiskirti. Mane dar žavi dirigavimas, galbūt save po keliolikos metų matyčiau kaip dirigentą. Milžiniška ambicija, bet jau pora kartų teko pabūti dirigentu – labai geras jausmas, – atskleidžia akordeono virtuozas ir įvardija du mėgiamus dirigentus – smuikininką Maksimą Vengerovą ir pianistą Danielių Barenboimą. Martynas čia pat suskumba patikinti idealų neturįs – esą tuomet iškyla grėsmė aklai sekti to žmogaus pėdomis.

– Bet iš klasikinės muzikos natų neišmesi.

– Na taip, klasikinė muzika yra tokia, kokia ji parašyta, tik reikia rasti ribą tarp kompozitoriaus kūrybos ir interpretacijos. Man patinka eksperimentuoti, bet kartais pagalvoju, kad sau leidžiu per daug ir nelieku ištikimas pradinei kompozitoriaus idėjai. Bet yra ir papildomi faktoriai, pavyzdžiui, šiuolaikinė visuomenė, nes kartais reikia tam tikrų triukų, kad ją pritrauktum. Net ir klasikinė muzika gali skirtis priklausomai nuo to, kas ją groja – vienas muzikantas tam tikrą kūrinį supranta vienaip, kitas kitaip. Sakykim, žmonės eina paklausyti Bethoveno, atliekamo Barenboimo, nes jis šią muziką suvokia savitai.

– Jei neturi idealo, pasakyk, kieno patarimais vadovaujiesi, kad nepamestum savo kelio, neprarastum motyvacijos?

– Yra keletas draugų, kurie visada man pataria ir tą labai vertinu. Tokio simbolinio žmogaus nėra ir tai mane verčia jaustis nepatogiai, norėtųsi turėti tą žmogų.

– Bet svarbiausia –tai neverčia sustoti. Ačiū už pokalbį!