Rugpjūčio 9, 2017
Režisierius Arnoldas Alubauskas: Londonas - drąsių žmonių miestas
LANA POVILAIKIENĖ 1
"Mano gyvenimas pasikeitė vien dėl to, kad gimė sūnus. Jo buvimas šitoje žemėje mane pastatė ant kojų ir sustiprino. Mačiusieji mane prieš metus, šiandien sunkiai beatpažintų. Visatos mįslė, kaip pusantrų metų berniukas gali išmokyti gyventi suaugusį žmogų", - sako londonietis režisierius Arnoldas Alubauskas.

Gyvenimas – ne filmas. Taciau kodėl negalima gyventi kaip kino juostoje? Juk ekrane žmonės sprendžia savas problemas, aiškinasi įvairiausius jausmus. Galų gale, ne tik pačiame filme, bet ir už kadro darbuojasi tikri žmonės, gerokai tikresni už kuriamus personažus. Jie tokie maži, kad jų nesimato, tačiau drauge ir tokie dideli, kad be jų filmo ir nebūtų.

Pasibaigus filmui, paprastiems mirtingiesiems pakanka spustelti mygtuką ir jie gali toliau gyventi savąją kasdienybę, o ar režisierius irgi taip lengvai sugrįžta į savąją? Gal jo kasdienybė – nesibaigianti kadrų peržiūra?

Arnoldas Alubauskas – Londone gyvenantis 29-erių metų lietuvis, dokumentikos režisūros ir televizijos studijas baigęs Niuporto Universitete, Velse, sutiko pasikalbėti apie kūrybą, kasdienybę, būtį ir buitį. Apie šį perspektyvų jauną kūrėją išgirdome dar 2014-aisiais, po dokumentinio filmo „Dviese“ (angl. „Together“) pristatymo „Kino pavasaryje“. Arnoldo filmas buvo nominuotas „Royal Wales Student Television Awards“, pateko į garsųjį Sheffield dokumentinių filmų festivalį, dalyvavo Portabello kino filmų festivalyje.

Dar vaikystėje, kai suaugusieji įkyriai klausinėjo, kuo Arnoldas bus užaugęs, vaikinukas turėjo paruoštą atsakymą – būsiu režisierius. Nors, kaip pats sako, tada dar nedaug ką nutuokė apie tikrąją svajonių profesiją, tačiau žinojo, kad tai – „smegenys už filmo“. Filmai ir knygos buvo jo vaikystės lobiai.

Atradęs Ž. Verno, Dž. Londono ir kitų klasikų knygų pasaulį, pamiršdavo realybę, neegzistavo troleibuso garsas ar senelio knarkimas. Mamos išmokytas mylėti knygas ir šiandien vaikinas literatūrai skiria ypatingą dėmesį. Jis prisipažįsta, kad vienu metu buvo pertrauka, bet per pastaruosius aštuonis mėnesius perskaitytų knygų skaičius siekia 25. Skaito įvairiausią literatūrą: nuo F. Nyčės, H. Murakami, J. Ivanauskaitės, R. Gary iki pavienių knygų apie menininkę Mariną Abramovič, Milvolo futbolo chuliganus ir V. E. Franklio pamąstymus. O vaikystėje sau išpranašauta režisieriaus karjera šiandien ir yra tikrasis jo kelias.

„Per interviu su universiteto dekanu Chris'u Morris'u ilgai diskutavom apie filmus. Chris'as daug metų yra dirbęs BBC ir kūręs dokumentiką. Kažką manyje įžvelgęs, jis paskatino rinktis dokumentikos filmų kursus, ir dėl to dar neteko gailėtis“, – šypsosi pašnekovas, paklaustas, kaip ir kodėl pasirinko būtent dokumentikos režisūrą.

Režisierius Arnoldas Alubauskas(dešinėje). Režisierius Arnoldas Alubauskas(dešinėje).

– Kas svarbiau: menas žmoguje ar žmogus mene? Ar dokumentiniame žanre tą lengviau atskleisti nei, tarkim, grožinio turinio filme?

– Menas yra gyvenimo dalis, kurią turėtume visi nešiotis, jis žmoguje panaikina „uždarytos dėžės“ mąstymą, padeda matyti daug toliau nei laiko sąvoka, amžiaus supratimas ir pati istorija. Mes ir esame visa ko kūrėjai, tereikia paleisti viduje kenčiantį vergą, išlaisvinti kūrybą, o ji tada išlaisvins mus. Ir dokumentiniame, ir meniniame filme galima pasiekti tą patį rezultatą, tik skirtingais keliais. Dokumentinis žanras leidžia daugiau „žaisti“, karpyti, montuoti, yra didelė tikimybė, kad idėja ir filmo tęstinumas keisis ne vieną ir ne du kartus.

– Yra kūrėjų, pirmiau sugalvojančių siužeto pabaigą, tada jau kuriančių priešistorę ir visą istoriją. O Jūs ilgai savyje nešiojatės idėjas?

– Yra įvairiausių dokumentinių filmų. Dažnai režisierius pasineria į kelionę kartu su savo filmo herojais ir drauge išgyvena tą istorijos gimimą. Yra daugybė dokumentikos apie jau senai išėjusius žmones – kur pabaiga ir pradžia visiems ir taip žinoma, bet nežinomi gilesni klodai, tada režisierius ten kuria istoriją. Aš esu amžinuose romantiniuose santykiuose su gyvenimu ir man yra malonu, kai tas natūralus pasaulis pulsuoja priešais žiūrovų akis ekranuose. Siužeto buvimas yra tarsi žmogaus kaulai. O aš, kaip režisierius, turiu aplipdyti tuos kaulus mėsa – gyvenimu. Tiesa, kuriant meninius filmus, man svarbu pirma turėti pabaigą, kad lipdydamas po gabalėlį atbula eiga artėčiau link jos.

Idėjų daug, bet labai aukštus standartus keliu sau, todėl, kai tikrai geri sumanymai ateina, lipu iš lovos nors ir trečią nakties, kad juos užrašyčiau.Vidinė uoslė gerai padeda atsiriboti nuo perteklinių minčių ir vizijų, todėl išsigrynina tik pačios geriausios idėjos. Su meninių filmų idėjomis yra kiek kitaip – labai ilgai jas brandinu, tačiau, manau, greitu laiku šį tą išvysite.

– Ar dokumentiką iškeitėte į meninį filmą, bėgdamas nuo savęs, ar tai – naujas kūrybinis iššūkis?

– Niekur ir niekada nuo savęs nepabėgsi, priešingai, kurdamas meninį filmą, kaip tik save labiau pažįsti. Visas pasaulis, kurį tu statai, prasideda nuo tavo vidaus, o dokumentiniame filme dažniausiai ateini į žmonių gyvenimus kaip svečias. Norėdamas turiningo gyvenimo, žmogus visada privalo sau kelti iššūkius. Tik tada jis tobulėja. Ne vienas dokumentalistas kūrė ir menines juostas, todėl ir aš einu tuo keliu. O pilnametražis filmas (kurį statome) tirs trijų vaikinų gyvenimus skirtingose šalyse ir svarstys klausimą „Kas yra vyriškumas?“, kaip vyriškumą supranta paprasti žmonės, ypač mūsų Lietuvos moterys, tėčiai, kunigai ir t.t. Išgyvensim tris labai skirtingus gyvenimus, ir nepaslaptis – vienas iš jų bus Lietuvoje.

– Negaliu neprisiminti socialiai jautraus ir žmogiškai jaudinančio jūsų ir jūsų kolegės Neringos Medutytos filmo „Dviese“, kuriame pasakojama dviejų sergančių jaunų vaikinų draugystės istorija. Kai jau vyksta kūrybinis procesas (filmuojama), paleidžiate herojus darbo valandoms pasibaigus, ar taip ir prasinešiojate visą laiką savyje?

– Filmuojant dokumentiką, darbo valandų nėra, nes gražiausi, geriausi ir natūraliausi kadrai gaunasi kaip tik oficialioms darbo valandoms pasibaigus. Dirbant su dokumentine medžiaga, esu daugiau stebėtojas ir savo idėjos pritaikytojas, nekuriu personažų, bet pastarieji gyvena mano kuriamame pasaulyje.

Menininkas, žinantis, ko nori, nefilmuos 130 valandų visko aplinkui, bijodamas ką nors praleisti. Taip galima paskandinti tiek save, tiek savo kūrybinę grupę, kūrėjas žino, kaip su žmonėm dirbti prieš filmavimą (savaitę ar valandą), dažnai žino, kaip personažus nuteikti, kurie klausimai kokias linksmas istorijas ar žaizdas praveria. Režisieriui yra duodamas raktas į kieno nors gyvenimą ar gyvenimus, ir tai yra labai atsakingas dalykas. Nežinodamas, ką darai, labai lengvai tą raktą gali taikyti ne į tą spyną.

Kadras iš dokumentinio filmo „Dviese“. Kadras iš dokumentinio filmo „Dviese“.

– ,,Dviese“ Jums atvėrė kelius į naujas profesines pažintis, perspektyvas? Ar jutote po pristatymo euforiją, o gal kaip tik įsipareigojimą daryti daugiau?

– Visada žmonėms sakau, jog užsibrėžtų aukštus tikslus. Tokius tikslus, kurie aplinkiniams atrodytų „prasilenkiantys su logika“. Sutinku, „Dviese“ padėjo gauti raktą į kitus projektus, taip atsitiktinai sužinojau, kad tikrai nemažas būrys žmonių matė mūsų filmą. Aš apsidžiaugiau tą dieną, kai sužinojau, jog patekom į „Kino pavasarį“ (prieš metus buvau užpildęs anketą savanoriauti šitame festivalyje), ir apsidžiaugiau, kai jį rodė per LRT. Didžiausia euforija – mano vaikystės kino teatre įvyko mano filmo premjera. Jei kas būtų pasakęs man tada, mažam vaikui, jog kažkada ir manąjį filmą čia rodys, būčiau nepatikėjęs.

– „Dviese“ buvo startas? Kas po to?

– Taip, „Dviese“ buvo toks didesnis startas, o po to atsirado „Penki aukštai tylos“. Šis projektas labai lėtai juda, ir mes jį gaminsime po truputį. Buvo du metai tylos, bet dabar viskas pakankamai greitai įsibėgėja. Projektas leido susipažinti su žinomais asmenimis. A. Mamontovas yra labai svarbus „Jaunimo linijos“ atstovas. Jis nuostabus žmogus, kaip ir kiti nuostabūs žmonės, susiję su tuo projektu, pvz., Paulius Ambrazevičius, Beata Tiškevič bei Paulius Skruibis.

Su Andriumi Mamontovu. Su Andriumi Mamontovu.
Su Beata Tiškevič. Su Beata Tiškevič.
Su Pauliumi Ambrazevičiumi. Su Pauliumi Ambrazevičiumi.

– Ir „Dviese“, ir „Penki aukštai tylos“ (projektas apie savižudybes) kapsto giliai ir skaudžiai, bet su pačiais geriausiais ketinimais, ar iš Jūsų, jauno žmogaus, toks kapstymas reikalauja daug pastangų, ar tenka lipti per save? Ko daugiau: pozityvaus nusiteikimo ar depresija atskiestų pokalbių su savimi?

– Iš tiesų, tokie projektai pareikalauja savo kainos. Kartais ji būna gerokai per didelė. Visą kūrybinę grupę paveikė atsisveikinimas su projekto prodiusere E. Talandyte. Jei nesi savo darbui abejingas, tai neskaičiuoji darbo valandų, ieškodamas informacijos, ją apdorodamas, kalbėdamas su žmonėmis, vienaip ar kitaip susijusiais su nagrinėjama tema. Visas procesas turi įtraukti, vežti, nepaleisti, kelti vis naujus klausimus. Pozityvus nusiteikimas – itin svarbus dalykas, kaip ir temos artumas. Ilgą laiką aš pats jutau už nugaros esantį ir nuolat mane  persekiojusį depresijos šešėlį.

– Ar režisierius, kaip ir aktorius, po visko tiesiog išeina iš vaidmens? Vėliau nerūpi, neskauda, nesmalsu? O jeigu rūpi ir skauda, tai kaip vis dėlto nuo to išsivalote, kur ir kokiais būdais atlaisvinate vietą mintyse, širdyje, sieloje kitam projektui?

– Dokumentiniuose filmuose viskas yra realu ir šią dieną. Nežinau kaip kiti, bet aš turiu labai storą odą. Mano supratimu, gyvenime prasmę susikuriame mes patys. Smalsumas tikriausiai yra pats stipriausias dalykas, kuris atsiranda po filmo. Kaip žmogus tu tiesiog esi priklausomas nuo tavo pasaulį supančių (supusių) žmonių gyvenimo takelio. Žinoma, kad rūpi, jei tavo idėja turėjo kažkaip pakeisti nusistovėjusius standartus.

Nori nenori – tu supranti, kad buvai dalis savo personažų gyvenimo. Jie tapo tavo gyvenimo pakeleiviais, kaip ir tu – jų. Tas „autobusas“ keleiviais pildosi ir pildysis. Neišvengiama. Tik ir reikia priimti visus kaip pakeleivius, visiems vietos užteks. Tu esi vairuotojas ir neturėtum užleisti (laikinai ar ne) kažkam savojo vairo. Pirmus dvejus metus grįždavau į Lietuvą, į Šakius, aplankyti filmo herojus. Susibendravom labai artimai. Paskutinėmis žiniomis, tiek šeimos, tiek Martynas su Mindaugu ramiai gyvena savo gyvenimus.Tarp baigto projekto ir naujos idėjos įgyvendinimo turi praeiti bent mėnuo „tuščio“ laiko, kad išsivalytum galvos ir širdies kampus, kad neatsineštum senų rūdžių į naują projektą.

Dabar laisvalaikį skiriu savo tobulėjimui: skaitau, lankau įvairiausius renginius. Turiu vieną žemišką nukrypimą – sezoninį bilietą į Totenhemo futbolo rungtynes. Emocinė iškrova ir laikinas priklausymas žmonių bandai – yra smagus potyris.

–  Esate lietuvis, tačiau gyvenate svetur, kūrybai erdvių nėra. Kaip padalinate save pasauliui?

– Aš kosmopolitiškas žmogus, tačiau visada liksiu lietuvis, nors šiaip jau vengiu taikyti bet kokias etiketes kitiems ir tuo pačiu sau. Neabejotinai myliu Lietuvą, Vilnių, tačiau suvokiu, kokias galimybes atveria Londonas.  Mėgstu paniką ir situacijas, kai viskas klostosi ne pagal planą, o tokiam dideliam mieste iššūkių daugiau nei pakanka.

Viename interviu esu sakęs, kad patinka Velso ramybė, kad Londonas netraukia, bet dabar suprantu, kad ne tik traukia, Londonas taip įsuko, kad savęs jame randu kasdien tik daugiau. Ir nors rytų Londonas ne prie širdies, neginčijama tiesa, kad tai drąsių žmonių miestas. Esu tikras, jei gali tai padaryti Londone – gali bet kur pasaulyje. Gyvendamas čia, vienodai noriai bendrauju ir su britais, ir su tautiečiais, nors  visokių mūsų yra. Dabar netrūksta jaunų talentingų lietuvių, mane supa tik tokie žmonės, kuriems posakis „atsilupęs menininkas“ nesuvokiamas.

– Kai pabundate ryte, tai pirma mintis apie buitį ar apie būtį? Kiek Jums buitis yra svarbi, kad pateisintumėt savo būtį?

– Pabudęs ryte pirma galvoju apie būtį. Žinoma, abudu aspektai yra svarbūs, bet aš jau toks žmogus, kad visos dienos metu dažniausiai galvoju apie būtį ir apie savo sūnų. Šie du dalykai man padeda išlaikyti sveiką protą. Sustygavęs savo mintis, labai organiškai prisileidžiu ir buitį. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad vienu galiu papildyti kitą. Kad pateisinčiau savo būtį, turiu turėti buities pagrindus. Pavyzdžiui tam, jog galėčiau keliauti. Didžiausią įspūdį yra palikęs mano mėnesius suvalgęs Los Andželas. Tai yra „trenktų“ žmonių miestas. Visi pažįstami, kurie jame lankėsi, liko nusivylę, o man kiekviena diena buvo kaip nuotykis. Nuo žmogaus viešbutyje, mėginusio parduoti man ginklą, iki rankos paspaudimo Gene Simmonsui iš grupės „Kiss“, nuo naktinių limuzino kelionių iki dviračiu išmintų Venice pakrančių ruožo. Tokie miestai kaip: Londonas ir Los Andželas, turi labai stiprų šarmą.

– Ar meilė svarbi Jums kaip žmogui, kaip režisieriui? Kokia turi būti moteris, iš kurios rankų pabudęs ryte drąsiai išgertumėte puodelį būties?

– Meilė yra labai svarbi, bet reikia išmokti ją suprasti iš atokiau. Nemanau, kad sveika yra atsiduoti gyvenime tik meilei. Anksčiau man atrodė, kad pagrindinis įkvėpimas ateina iš meilės, kad iš jos atsiranda jėgos nuversti kalnus. Bet aplinkybės kartais išmoko ir kitokių tiesų. Moteris turi būti savimi. Bijau tokių draugysčių, kur žmonės mąsto vos ne vienodai, tai nuobodumo ir susitapatinimo nuodas, savo tapatybės praradimas. Kartais esame patys kalti dėl to, nes pradžioje bendro gyvenimo liguistai perleidžiame iniciatyvą antrajai pusei daryti sprendimus, o paskui susigrąžinti savo nuomonę pasidaro sunku. Grįžtant prie klausimo – moteris, iš kurios rankų ryte drąsiai išgerčiau puodelį būties, yra ta, kuri tiki manimi. Tėra vienas pagrindinis gražiausias dalykas meilėje – ėjimas per buitį į būtį, susikibus rankomis.

– Vis užsimenate apie sūnų. Koks bus pirmasis filmas, kurį pažiūrėsite jam ūgtelėjus, dviese kaip tėtis ir sūnus?

– Mano gyvenimas pasikeitė vien dėl to, kad gimė sūnus. Jo buvimas šitoje žemėje mane pastatė ant kojų ir sustiprino. Mačiusieji mane prieš metus, šiandien sunkiai beatpažintų. Visatos mįslė, kaip pusantrų metų berniukas gali išmokyti gyventi suaugusį žmogų. Nematau jo dažnai, bet žinau, kad mama jį labai gražiai augina. Žinau, kad labai greitu metu matysiu jį dažniau. Pirmasis filmas, kurį pažiūrėsime kartu tikriausiai bus vienas iš Ghibli studijos kolekcijos (animacija), nes jų kuriami pasauliai yra nevaržomi ir nenuspėjami.

– Ar lietuviška dokumentika iš principo skiriasi nuo kitų tautų dokumentikos idėjomis, temomis, veikėjų charizma, pateikimu visuomenei?

– Lietuviška dokumentika turi savo šarmo, bet nėra jos tiek daug (turiu omeny pilnametražius filmus). Pačiais šilčiausiais žodžiais galiu kalbėti apie filmą, skirtą Jurgai Ivanauskaitei, „Šokis dykumoje“, kuris tiesiog kvėpuoja lietuviškumu pačia geriausia prasme. O štai nauju lietuvišku filmu „Emilija iš Laisvės alėjos” likau nusivylęs. Bet per paskutiniuosius pora metų dokumentika Lietuvoje darosi labai panaši į pasaulinę. Lietuvoje dažnai buvo pasirenkamos labai plačios temos: apie krepšinį, partizanus ir sovietų sąjungą, ir dažnai jos kartojosi. Vis iš kito kampo, bet ta pati tema.  Džiaugiuosi, kad viskas pagaliau keičiasi ir keisis dėl tokių režisierių kaip Giedrė Žickytė ir kiti. Aš pats neturiu tabu, kad kokia nors viena tema nekurčiau filmo, nebent propagandiniais tikslais kas nors paprašytų – tada tikrai ne.

Apskritai, filmų dabar žiūriu mažiau nei anksčiau, tačiau vis dar gebu tiesiog žiūrėti ir mėgautis, neieškoti režisūrinių klaidų, pasidžiaugti pavykusiais kolegų sprendimais arba kartais susigūžti iš profesinės gėdos, kai jau labai akis bado nesusipratimai.

– Jei kažkas pasiūlytų neribotą biudžetą ir visišką kūrybos laisvę, apie ką kurtumėt filmą? Meninį ar dokumentinį?

– Meniniam filmui biudžetas yra daug svarbesnis, jo reikia daug didesnio. Idėjų yra, bet jums teks palaukti. Reikia juk pasilikti šiek tiek intrigos.

– Jei gyvenimas būtų trasa, kuo ją norėtumėte įveikti: automobiliu, laivu, lėktuvu, dviračiu, pėsčiomis? Ir kas turėtų laukti, kirtus finišą? Kas tas didysis siekis?

– Tik pėsčiomis. Šitoje žemėje yra tiek daug dalykų, kuriais galime gėrėtis, todėl neturėtume skubėti gyventi. Aš priimčiau išskėstom rankom ir trasą, kurioje būtų lietus, sniegas, pūgos, karščiai. Automobilis ir laivas tam per saugūs, o finišas man nėra svarbus. Svarbi yra pati kelionė, pats procesas. Finišo tiesiojoje galėtų laukti žmonės, kuriuos sutikau bekeliaudamas. Ir, žinoma, mano sūnus. Dėl jo ir yra visa kelionė, jam norėčiau atiduoti savąją apdovanojimų pakylą.

– Jei gautumėt galimybę įsistoti į vienintelę batų porą, kieno batus pasirinktumėt: menininko, verslininko, politiko, filosofo, mediko, keliautojo, teologo? Kurie Jums spaustų, o kurie tikrai būtų per dideli? Kodėl?

– Gaila, kad tik į vienintelę! Negalvojęs per daug, manau, kad pasirinkčiau filosofo batus. Paskutiniu metu perskaičiau ne vieno filosofo knygą, ir tai man davė daug erdvės apmąstymams. Hm, kiti batai... Manau, kad jausčiausi labai gerai su menininko ar keliautojo batais. Mediko būtų per dideli, verslininko ir politiko šiek tiek spaustų, o teologo pasistatyčiau šalia savos filosofo poros ir galėtume keliauti į labai ilgą pokalbį.

– Ar, režisuodamas kitų žmonių gyvenimus, turite laiko savajam? Ar Jūsų gyvenimas pasiduoda paties režisūrai, o gal kitų žmonių sprendimams?

– Personažai ir istorijos nepalieka kūrėjo galvos visą gyvenimą. Tai kaip prakeiksmas ir dovana tuo pačiu metu. Viljamas Folkneris parašė, kad menininkas yra būtybė, vedama demonų. Jis nežino, kodėl jie jį pasirinko, ir dažniausiai jis per daug užsiėmęs apie tai mąstyti.

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Patvirtinimo kodas

Panašūs straipsniai