Į Islamą atsivertusi lietuvė su „Londoniete” kalbasi apie nusivylimą spauda bei televizija, terorizmo propogandą ir kovą su vyraujančiais stereotipais. Atvirauja apie gyvenimo būdo pasikeitimus: meldimąsi penkis kartus per dieną, vakarėlių atsisakymą, šeimos reakciją į religijos pokyčius bei musulmono vyro paieškas.

Vardo ir pavardės nenorėjusi viešinti moteris teigia savo istoriją vis dėlto pasakojanti tam, kad žmonės pagaliau pažintų tikrąjį Islamą ir permąstytų stereotipus: moterys musulmonės gali dirbti, jos nėra uždaromos namuose, nekeičia religijos vien dėl vyro ir turi netgi daugiau privilegijų nei moterys katalikės.

Kodėl apie religiją nenori kalbėti savo vardu ir pavarde. Ar ko nors bijai?

Aš nieko nebijau. Pasakoju savo istoriją ne tam, kad gaučiau nereikalingo dėmesio, bet tam, kad apšvieščiau žmones, kurie neturi pakankamų žinių apie Islamą, nesupranta šio tikėjimo ar netgi smerkia šią religiją.

Kaip ir kodėl ryžaisi tokiems radikaliems pokyčiams – religijos pakeitimui?

Pradžia buvo tada, kai pažįstamas davė man mažą Koraną, keletą lankstinukų apie moterį Islame, santuoką ir šeimą. Pirmausia pagalvojau: „Prasideda”! Bet kadangi jis nieko neįsakinėjo, neįrodinėjo ir nevertė nieko daryti, o tiesiog pasakė, kad kai turėsiu laisvo laiko, pasiskaityčiau – lankstinukus ir Koraną priėmiau. Grįžau namo, pasidėjau viską į lentyną ir kuriam laikui visiškai apie tai pamiršau.

Po keleto mėnesių apsirgau ir iš neturėjimo ką veikti namie žvilgtelėjau į lankstinukus ir pradėjau skaityti Koraną. Atradau Suras apie Miriam (Sura – Korano skyrius, Miriam – Šv. Mergelė Marija - aut. past.), kurie mane sudomino. Pradėjau vis daugiau skaityti apie Islamą. Man buvo įdomu, kodėl būtent moterys atsiverčia į Islamą, mat naują religiją pasirinkusių yra didžiausias procentas moterų, ne vyrų. Radau kūrinį, kuriame buvo aprašomas moters vaidmuo trijose didžiausiose religijose: Krikščionybėje, Islame ir Judaizme.

Judaizmas manes nesužavėjo. Ir moters statusas, ir galvos apdangalo nešiojimas po genocido laikų retai bematomas. Be to, žydai netiki į Jėzų Kristų. Krikščionybėje moterys taip pat turėtų plaukus dengtis – taip ir Biblijoje parašyta. Koks yra Šventosios Mergelės paveikslas? Juk ten jos plaukų nesimato. O ir provoslavės į bažnyčią eina su skara. Apsistojau ties moters statusu Islame: ar tikrai moteris yra gerbiama ir vertinama Islame?

Iš visų pramoginių laidų ir žinių susidarai vaizdą, kad musulmonės yra visiškai nevertinamos. Nupiešiamas toks paveikslas, lyg moteris neturėtų savo teisių. Nors teisių musulmonei labai daug duota! Muhammedas labai stengėsi, kad moterys gyventų gerai, kad turėtų savo vietą po saule. Kai krikščionys moterys tik kovojo, kai dar negalėjo balsuoti, arabų moterys jau turėjo teisę balsuoti.

Kiekvienu žingsniu artėjant link sprendimo, mano vidinis jausmas vis stiprėjo, aš jaučiau, kad Islamas yra, ko aš tikrai noriu, ko ieškojau metų metus. Musulmonė esu tik pusę metų, bet kaip ir kiekvienas praktikuojantis Islamo atstovas gilinuosi į Islamo religiją, meldžiuosi, nevalgau kiaulienos, nevartoju alkoholio, dėviu skarą.

Ar įžvelgei ir daugiau skirtumų tarp Krikščionybės, Islamo ir Judaizmo religijų, padėjusių tau apsispręsti?

Musulmonai labai vieningi. Tie, kurie atvyksta į Vakarų šalis, nepraranda savo identiteto, jie stengiasi įdiegti žinias apie Islamą savo vaikams, kad pastarieji tęstų tradicijas, kas man yra labai gražu. Krikščionys prarado savo identitetą: į bažnyčią eina dukart į metus, nes dažniausiai švenčia tik Velykas ir Kalėdas. Islame moterys stengiasi viena kitai padėti, turiu draugių musulmonių iš įvairių šalių, daugiausia jų sutikau studijuodama koledže – man jos pasirodė žemiškos, labai mielos ir šiltos.

Esi atsivertusi musulmonė. Ar jauti skirtumą tarp gimusių musulmonais ir naujai religiją priėmusių?

Gimusieji musulmonais žiūri į tave kiek įtariai, nes stereotipai dažnai ima viršų. Juk ką galvoja žmonės apie Vakarų kultūros moteris? Kad jos palaidos, kad nemoka auginti vaikų, nežino, ko nori iš gyvenimo. Bet viskas priklauso nuo kiekvienos šalies kultūros. Kartais patys Islamo senbuviai neskiria, kas yra Islamas ir kas yra kultūra. Žinoma, išsilavinęs musulmonas įžvelgs skirtumus tarp šių dalykų.

Atsivertusiems musulmonams, kaip ir man pačiai, yra netgi lengviau, nes mes gilinamės į Islamą – į pačią religiją.

Kaip tavo artimieji ir draugai reagavo į pasikeitimus?

Mama žinojo apie mano ieškojimus, tačiau iš pradžių manė, kad tai bus tik smalsumas, trumpalaikis žaidimas, kad aš rasiu kažką, kas mane atstums. Visgi džiaugiuosi, kad mano šeima yra pakankamai supratinga ir atvira naujovėms, tolerantiška kitataučiams ir kitatikiams ir mano sprendimo nesmerkė.

Žinoma, buvo ir ne taip šiltai reagavusių artimujų. Viena teta pareiškė esanti nusivylusi manimi, nusivylusi mano sprendimu, mananti, kad aš esu tautos išdavikė, atsidavusi religijai, kuri jai nesuprantama. Gerbiu jos nuomonę, bet tai mano, o ne jos pasirinkimas. Draugai pasidalino į tris stovyklas: vieni palaikė, stengėsi suprasti, kiti norėjo mane gelbėti – perkalbėti, o treti – tiesiog atsiribojo nuo manęs. Jie pakeitė apie mane nuomonę, nes nemanė, kad aš nueisiu taip toli. Bet manau, kad tie žmonės niekada ir nebuvo mano draugai.

Papasakok daugiau apie savo kasdienybę - juk Islame nemažai taisyklių, kurios turėjo iš esmės pakeisti tavo įpročius?

Dabar turiu viską planuoti daug atidžiau. Ypatingai dėl maldos. Meldžiuosi penkis kartus per dieną. Iš pradžių galvojau, kaip man čia viską dabar suspėti, kad nepavėluočiau? Darbe turiu mažą patalpėlę atlikti maldą, pertraukos taip pat sutampa su maldos laiku, tad didelių problemų dėl to nekyla. Prieš pradedant maldą butina kūno, aprangos ir maldos vietos švara, atsistojimas veidu Mekos link bei nustatytas maldos laikas. Širdies intencija taip pat svarbi, nes juk tau reikia Dievo, o ne Dievui – tavęs.

Tada atliekamas Vudu – apsiplovimas prieš maldą. Apsiplovimo seka yra svarbi: pradedama nuo rankos riešų plovimo, tris kartus skalaujama burna, tris kartus praplaunama nosis, įtraukiant vandenį į nosį ir iššnypščiant, taip pat tris kartus plaunamas veidas. Triskart plaunamos rankos iki alkūnių, pirma plaunama dešinė ranka, po to – kairė. Tada vieną kartą sušlapinta ranka perbraukiama per galvą. Vieną kartą šlapiais pirštais išvalomos ausys (viduje) ir patrinama už jų. Galiausiai gerai išplaunamos pėdos iki kauliukų.

Tarnauju Dievui ir noriu atlikti savo pareigą. Man patinka, kad kitaip nei Krikščionybėje nėra jokių kunigų ir maldoje kalbu su Dievu tiesiogiai. Tiesioginis ryšys su Visagaliu mane sustiprina kaip žmogų. Viskas turi ateiti iš širdies. Tad niekas negalėjo manęs priversti tikėti Islamu.

Valgiaraščio pasikeitimo dėka per pusę metų sulieknėjau. Niekada nebuvau didelė kiaulienos mėgėja, tad jos man net ir netrūksta. O ir moksliškai įrodyta, kad valgyti kiaulieną - nesveika. Alkoholis taip pat iškeliavo iš mano gyvenimo. Man užtenka kavos ar arbatos puodelio ir geros draugių kompanijos.

Labai laukiu Ramadamo, nes jo dar nesilaikiau. Pasninkavimo reikšmė yra susilaikymas nuo maisto, gėrimo, lytinių santykių, rūkymo – nuo aušros iki saulėlydžio, turint mintyse Allah'o garbinimą. To dėka žmogus pradeda labiau vertinti patį maistą: mes švaistome jį, prisigaminame pilnus stalus, o ir restoranai kasdien visko šitiek išmeta – juk galėtų duoti benamiams ar vaikams. Mes neįvertiname, ką mes turime. Kiti žmonės neturi nei duonos ant stalo, nei švaraus vandens. Yra Hadisai (Hadisas – pranašo Muhammedo mokymai aut.past.), kurie leidžia pasninkauti pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Keletą kartų tai dariau. Net po tos vienos dienos, kai nutrauki pasninkavimą, vandens skonis – švaresnis, tyresnis, ir datulė – pats saldžiausias desertas visame pasaulyje. Sielos atgaiva. Visai kitoks jausmas. Žmonės įsivaizduoja Ramadamą kaip savęs marinimą, bet aš suvokiu tai visai kitaip. Mano draugė musulmonė po dviejų vaikučių gimdymų turėjo didelių sveikatos problemų, bet po trijų savaičių Ramadamo išsivalė visą tulžį. Tad pasninkavimas mums naudingas.

Ar gali bendrauti su vyrais?

Patartina kuo mažiau kontaktuoti su svetimais vyrais. Ištekėjusi ar ne, prieš svetimą vyrą turi nuleisti akis ir iš pagarbos ir todėl, kad jis tau svetimas. Mes esame gražioji lytis, o, kaip visiems žinoma – vyrai myli akimis. Mes dengiamės plaukus ir dėvime laisvus drabužius, kad neviliotume svetimų vyrų. Skarelė, arba kitaip Hijab, yra aprangos dalis. Kaip žinote, musulmonės dengiasi nuo galvos iki kojų, bet tai daug daugiau nei vien tik dengimasis nuo svetimų akių – tai yra moralus elgesys, maniera, kalba.

Kaip Islamą išpažįstantys vyrai ir moterys tada susipažįsta, jei nebendrauja?

Saugiausias variantas, jei sesers vyras (musulmonės drauges vadina seserimis - aut.past.) pažįsta patikimą praktikuojantį musulmoną, kuris ieško žmonos. Dauguma naudojasi ir interneto svetainėmis, skirtomis musulmonams. Priklausoma, kokio vyro tu ieškai. Pasimatyti galima tik viešoje vietoje, ne dviese, nors kol nesumainę žiedų, dviese niekada ir nebūsi, visada šalia bus trečias asmuo – Šėtonas.

Ieškodama savo būsimo, kelsiu man svarbius klausimus: nenoriu būti tik namų šeimininke, bent iki tol, kol turėsime vaikų, aš pati noriu dirbti, ir užsidirbti. Islame vyrai dažniausiai uždirba pinigus, o moterys atlieka namų ruošos darbus ir prižiūri vaikus, tačiau viskas priklauso nuo tarpusavio susitarimo. Islame ir moteris gali dirbti, ir vyras gali padėti šeimos darbuose. Beje, moters uždirbti pingai priklauso tik jai, nebent ji pati nusprendžia prisidėti prie šeimos biudžeto. Visi stereotipai apie Islamą kilę ne iš pačios religijos, bet iš kultūros paveldo. Kiekvienas iš mūsų tempiame kultūros lagaminėlį, nuo kurio yra labai sunku atsiriboti.

Kas tave žeidžia iš susidariusių stereotipų musulmonų atžvilgiu?

Mane dažniausiai liūdina neteisybė – mes piešiami juoda spalva. Žmonės mano, kad jeigu esu Islamo išpažinėja – turiu slaptų kėslų. Liūdina naujienos spaudoje, televizijoje. Neseniai žiūrėjau laidą „Yra kaip yra”, kurioje vyko karšta diskusija apie lietuvaitės santuoką su irakiečiu. Ji pareiškė, kad pakeitė religiją dėl vyro, kas mano akimis nėra įmanoma – tai tik laikina būsena. Kas bus, jei jie išsiskirs? Viskas subliušks. Moteris kaltins Islamą ar net paliks religiją, o galbūt netgi pradės šnekėti blogus dalykus. Tokios istorijos, kai bandoma įtikti vyrams, gali baigtis ne taip kaip tikėtasi.

Patys pramoginių laidų prodiuseriai ieško skambių veikėjų, personažų, kad patvirtintų stereotipą, jog moterys pakeičia religiją tik dėl vyro, o ne dėl savęs, savo ramybės ar savų norų. Viskas pateikiama lyg moterys yra verčiamos priimti Islamą. Kas nėra tiesa! Tolerancijos stygius šokiravo. Buvo bandoma parodyti, kad lietuvaitės musulmonės visiškai neišprususios, neišsilavinusios. Yra lietuvaičių musulmonių, kurios baigusios studijas, dirba ir turi didelių ambicijų bei tikslų gyvenime.

Lygiai taip pat dėl terorizmo pateikimo spaudoje – tai tik propaganda. Skambios antraštės, kaip kad per neseniai įvykusias Paryžiaus žudynes. Viskas buvo pateikta lyg tai - musulmonų darbas. Nors nusikaltėliai nebuvo tikrieji Islamo išpažinėjai – jie buvo emocionalūs žmonės, kurie prarado savitvardą ir pasielgė labai niekingai. Atimti žmogaus gyvybę yra nusikaltimas ir Islamas to nepropoguoja.

Turiu labai gerą pavyzdį, ir garantuoju, kad jūs net negirdėjote šios istorijos. Amerikoje, Šiaurės Karolinos valstijoje, nužudyti trys musulmonai studentai šūviais į galvą. Girdėjote? Spėju, kad ne. Juk antraštėje buvo rašoma – vyras nušovė tris studentus. Kilo ažiotažas, kodėl jie buvo įvardinti tik kaip studentai? Vėliau antraštės buvo pakeistos ir studentai buvo įvardinti kaip Islamo išpažinėjai nušauti baltojo vyro, bet juk žudikas nebuvo pavadintas teroristu, nebuvo įvardintas kaip tam tikros religijos atstovas? Žudynės buvo pateiktos kaip asmeninis nusikaltimas. Kodėl tada reikalaujama ir tikimasi, kad visi musulmonai turi atsiprašyti už tai, kas buvo įvykdyta Prancūzijoje? Juk aš to nepadariau. Mes negalime atgailauti ir prisiimti atsakomybės už visus ekstremistų išpuolius. Mes negalime būti atsakingi už tai, ką daro kitas žmogus.

Karas atneša didelius pinigus – o ten kur politika, ten ir nešvarūs pinigai. Reikia atpirkimo ožio, ir dažniausiai būtent Islamo bendruomenė juo tampa. Kai Norvegijoje Breivikas nužudė 77 žmonių, jis buvo siejamas su Islamu. Bet visi nusivylė, nes jis buvo visiškai nesusijęs su musulmonais – Breivikas buvo krikščionis fundamentalistas. Niekas apie tai nerašė, nes tai tiesiog nenaudinga. Daug naudingiau visus įbauginti, manipuliuoti žmonėmis, o spaudos pagalba tai padaryti labai lengva.

Mes norime būti pilnaverčiais visuomenės nariais, tačiau visi šie stereotipai stabdo. Pavargsti aiškintis kodėl. Esi teisiamas už tai, ko net nebūtum pagalvojęs padaryti.

Kokie tavo ateities planai?

Ieškau jaunikio. Stebuklas, ar ne? Aš neturiu vyro!

Kalbėdama su lietuvaite negaliu nepastebėti, kad nors ir vilkėdama ilgą uždarą suknelę, moteris vis tvarkosi ties krūtine, lyg jaustųsi, kad suknelė per daug atvira. „Geriau jaučiuosi su skara. Jei užsidėčiau kažką trumpo, nesijausčiau gerai. Blogai jaučiuosi ne prieš kitus, bet prieš patį Dievą. Anksčiau buvau visuomenės zombis: mini sijonai, trumpesnės suknelės – vien tam, kad atitikčiau visuomenės standartus. Dabar man daug geriau, nes manęs negali teisti pagal tai, kokia yra mano kūno forma, kūno linijos, neesu sekso objektas vyrų akimis.”