„Kabule gyvensi? KABULE??? Tame, kuris Afganistane?.. Kabulas... Hmmm. Toks buvo vienas iš pirmųjų laiškų, kurių sulaukiau draugams pranešusi, kad kraustausi į karą. Tuomet į bičiulio nuostabą atsakiau šypsenėle. Bet jei būčiau žinojusi, kur pirmiausia pakliūsiu, gal būčiau priraičiusi dar daugiau klaustukų“, - prisimena EGLĖ DIGRYTĖ. Metus gyvenusi Afganistane Eglė draugams rašytus laiškus sudėjo į knygą. 

Ką tik išleistos knygos Laiškai iš Kabulo pristatymas Londone įvyks kovo 27 d., ketvirtadienį, 19 val. Knygnešio knygyne.

Laiškai iš Kabulo – pirmoji tavo knyga. Ar jau seniai planavai parašyti knygą, ar tiesiog nuvykusi į Afganistaną supratai, kad tai, ką matai – verta knygos?

Oi ne, net ir Afganistane apie tai negalvojau - dirbti reikėjo, o ne knygas rašyti, nors didelė dalis ten pagyvenusių žmonių jaučia pareigą tuo užsiimti. Aš rašiau laiškus draugams ir artimiesiems - kas mėnesį ar dažniau. Ilgus laiškus, kad nekankintų manęs klausimais ir nereikėtų kiekvienam asmeniškai atsakinėti. Bet tada kai kurie man siųsdavo atsakymus ir galiausiai vis tiek įsiveldavau į susirašinėjimą keliomis kryptimis. Aš tuos laiškus juokais vadindavau sienlaikraščiu. Supratę, kad keliais laiškais, o juo labiau - trumpais laiškais neapsiribosiu, kai kurie bičiuliai ėmė raginti imtis knygos. Viena draugė net pagrasino: jei pati to nepadarysiu, surinks visus laiškus ir išspausdins. Nusprendžiau užkirsti tam kelią ir imtis iniciatyvos pati ;)

Tiesą sakant, Afganistane kone kiekviena diena verta aprašymo, kaip ir daugelio žmonių gyvenimai. Kai kurių istorijos jau yra pavirtusios knygomis, bet kiek daug įdomių žmonių taip ir liks niekam nežinomi...

Vyrai prausiasi prieš eidami į mečetę.

Mėlynoji mečetė Herate.

Ar prisimeni koks buvo pirmas jausmas, įspūdis, patekus į šią šalį?

Labai puikiai. Viskas buvo visiškai kitaip nei Lietuvoje ar Vakaruose apskritai. Gamta, maistas, žmonės... Susidariau dvejopą įspūdį. Vaizdas pasirodė lyg ir geresnis, nei galima susidaryti iš TV reportažų. Atsidūriau kare - o kur apkasai, mūšiai, patrankos? Kabulas pasirodė normalus didmiestis. Rytietiškas, chaotiškas, dulkėtas, bet su daugiaaukščiais namais, asfaltuotomis gatvėmis, vakarietiškomis mašinomis. Net Čagčarane iš molio drėbtus namukus puošė palydovinės antenos. Bet tuo pačiu situacija buvo kur kas prastesnė, nei įsivaizdavau, - pamačiau tokį skurdą, kokį Lietuvoje sunku įsivaizduoti. Žmonės kartais turi tik tai, ką vilki, apie socialinį būstą ar pašalpas galima nebent pasvajoti.

Iš kairės: žurnalistas Jaunius Matonis, Eglė Digrytė ir diplomatas Vygaudas Ušackas.

Heratas ir jo gyventojai.

Gyventi į Kabulą išvykai ne savaitei, ne dviems, bet visiems metams! Neišgąsdino tai, kad šalis yra talžoma karo?

Jei bijai, nedaryk, jei darai, nebijok. Mums kariauti nereikėjo. Juolab kad karas XXI amžiuje nė iš tolo neprimena pasaulinių ar ankstesnių karų, kai daug ką lėmė ginklo galia, kardo aštrumas ar kario miklumas. Taip, Afganistane žmonės iki šiol žūsta nuo kulkų, per bombų sprogimus ar oro atakas, bet didelę dalį karo sudaro propaganda, kova viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje. Diplomatams grėsdavo ne pakliūti į mūšį, o tapti išpuolių aukomis ar būti pagrobtiems. Niekada negalėdavome būti tikri, kad esame saugūs, bet yra būdų bent pabandyti nuo to apsisaugoti: būti budriam, tam tikru metu vengti tam tikrų vietų ir panašiai.

Papasakok kaip ruošeisi šiam gyvenimo Kabule etapui?

Niekaip. Į Afganistaną keliavau ne pirmą kartą, tad šiek tiek nutuokiau, kas manęs laukia. Turėjau labai mažai laiko pasiruošti, tad rūpinausi baigti darbus Lietuvoje ir susikrauti daiktus. Afganistanui neįmanoma pasiruošti - kol ten neatsiduri, nesuprasi, kas laukia.

Ar buvo toks momentas, gyvenant Kabule, kada pagalvojai – viskas, daugiau nebegaliu, noriu į Lietuvą!

Nė akimirkos. Ilgiausiai neužsukusi į Lietuvą išbuvau 7 mėnesius su trupučiu. Užtat per tą laiką aplankiau Nepalą, Omaną, Dubajų, šiek tiek pabuvau Vakarų Europoje... Kam liūdėti be Lietuvos, kai aplink yra tiek įdomių dalykų?

Vestuvių salė Kabule. Čia vyksta milžiniški (mūsų akimis žiūrint - 400, 500, 700 svečių) vestuvių pokyliai.

Tie metai – ar pakeitė tave? Sukrėtė? O gal išmokė į dalykus žiūrėti kitaip? Kokia grįžai į Lietuvą?

Be abejonės. Supratau, kad nereikia skųstis gyvenimu Lietuvoje (bet, matyt, tai su genais paveldėta, nes baisiai sunku atsikratyti šito įpročio ;)). Radau begalę naujų draugų ir pasaulį, skirtingą nuo vakariečiams įprasto. Kai ką tikrai pradėjau vertinti kitaip: kad, palikęs namus, gali į juos nebegrįžti, kad kiekvienas susitikimas su vienu ar kitu draugu gali būti paskutinis. Skamba perdėm patetiškai, tačiau, skaitydama pranešimus, kad vėl žuvo kažkas iš mano pažįstamų afganistaniečių ar ten dirbusių atvykėlių, taip negalvoju.

Sakoma, kad moterų padėtis Afganistane yra pasibaisėtina. Kokia tavo, kaip moters nuomonė? Ar teko papulti į nepatogias situacijas vien todėl, kad esi moteris?

Toks vertinimas apie moterų padėtį netoli nuo tiesos. Palyginti su Talibano laikais, situacija stipriai pagerėjusi. Moterys gali mokytis, dirbti, dalyvauti politikoje, keliauti, užsiimti joms miela veikla. Sutikau daug išsilavinusių, aukštas pareigas ar neblogus darbus turinčių ir pažangiai mąstančių moterų. Kurios, pavyzdžiui, neturi kam pademonstruoti dailiai sugarbanotų plaukų, nes namie yra tik našlė mama, o viešumoje nusirišti skaros nedera... Tad situacija iš pažiūros keičiasi į gerąją pusę, bet realiai tradicijos vis dar ima viršų. Aš pati kebliose situacijoje nebuvau atsidūrusi, tik kartą vienas diplomatas iš musulmoniško krašto nepaspaudė rankos. Bet ne sykį vyrai specialiai pabrėžė mane pirmą praleidžiantys pro duris ir elgėsi galantiškai. Sakyčiau, būta net atvejų, kai aplinkybė, jog nesu vyras, kaip tik padėjo. Vyrai su vyrais turi pasitarti, išgerti arbatos, o moterys nusišypso ir problema išspręsta.

Moterys su burkomis.

Kas labiausiai įsiminė Kabule?

Žmonių nuoširdumas ir šypsenos, kurios nedingsta iš veidų nepaisant prastų gyvenimo sąlygų bei ilgiau nei 30 metų vykstančių karų.

Knyga Laiškai iš Kabulo – kokiam skaitytojui ji skirta?

Tai tikrai nėra kelionių knyga, priešingai nei gali pasirodyti (į Afganistaną keliauti griežtai draudžiama - ne vien dėl prasto saugumo, bet ir dėl nesamos infrastruktūros, nors, jei kas labai labai nori...). Ne istorijos vadovėlis ir ne mokslinis veikalas apie karą. Tokių knygų prirašyta daugiau, nei įmanoma perskaityti. Knygos puslapiuose - mano gyvenimas Kabule, ką mačiau, patyriau ir jaučiau, ten būdama. Jokiu būdu nepretenduoju į objektyvią situacijos analizę, priešingai, norėjau, kad knyga būtų subjektyvi. Bet kuris iš joje minimų kolegų ar bičiulių, dalyvavusių aprašytuose įvykiuose, tikriausiai viską būtų aprašęs kitaip.

Kaip atrodė tavo rutininė diena Kabule?

Gyvenau prie pat darbo toje pačioje aptvertoje ir saugojome teritorijoje, tad kelionė užtrukdavo vos porą minučių. Keldavausi prieš pat išėjimą, todėl namie nepusryčiaudavau, o šiaip valgydavau sau įprastą maistą - vaisius, daržoves, ryžius. Namie turėjau virtuvę, bet joje retai sukiodavausi - nemėgstu gaminti. Mielai su draugais ir bičiuliais išlįsdavome į miestą papietauti ar pavakarieniauti. Drabužius stengiausi pritaikyti prie vietos tradicijų ir klimato - laisvos kelnės, marškiniai, skara (nors ji dažniausia likdavo rankinėje, bent jau mūsų teritorijoje nereikėdavo dangstyti plaukų, o mieste - irgi ne visada, nebent gatvėje). Namo grįždavau įvairiu metu: jei darbo būdavo mažiau - vėlyvą pavakary, jei daugiau - vakare, o jei vakarieniaudavome mieste ar pasitaikydavo koks vakarėlis, ir visai vėlai. Grįžusi paprastai skaitydavau. Nerašydavau knygos - kaip sakiau, ji gimė iš laiškų pernai per du mėnesius.

Kabulas.

Penkis metus dirbai žurnaliste Delfi naujienų portale. Kada nusprendei, kad nori pasirinkti žurnalistės profesiją? 

Turbūt mokykloje nusprendžiau, nes jau tada truputį rašiau į rajoninį laikraštį. Bet galutinai turbūt tik tuomet, kai reikėjo pildyti stojimo į universitetą dokumentus.

Ar turėjai planą B? T.y. kokios dar profesijos sukosi galvoje prieš pasirenkant žurnalistiką?

Planas B buvo švedų kalba, į kurią irgi įstojau, bet kažkas teisingai nušvietė man kelią - išgelbėjo nuo paukščių kalbos abrakadabrų ir atvedė į lietuvių kalbos abrakadabras. Bet švedų kalbos neišvengiau, ji graži ir labai lengva - vėliau universitete vis tiek mokiausi kaip pasirenkamojo dalyko.

Taip parduodamos vištiena - pirkėjai išsirenka paukštį ir greitai gauna mėsą.

Cagcarane gyventojai.

Tavo manymu, kas sunkiausia žurnalistiniame darbe?

Priklauso nuo darbo stažo. Iš pradžių sunkiausia būna rasti įdomių temų rašiniams ar reportažams, parašyti įdomų tekstą, sugalvoti gerą pavadinimą. Kai jau randi savo stilių, artimas temas ir ištikimų šaltinių, didele problema tampa rutina. Daugelis dalykų tampa tokie įprasti, kad nebeapčiuopi naujienos, sunkiai suvoki, kas gali būti įdomu. Imkime tą patį Afganistaną - visos žūtys yra tragedija, bet nejau rašysi apie kiekvieną sprogimą? Yra ir kitų iššūkių - kaip kiekvieną istoriją pateikti savitai, kaip rasti žiniasklaidos dar nepastebėtų įdomių asmenybių, kaip prisijaukinti žmogų, kad jis paatvirautų ar pateiktų slaptos informacijos. O šiais laikais atsirado dar vienas rimtas konkurentas - Facebook. Kaip naujienas pranešti greičiau už jo lankytojus ir kaip žmones priversti užsukti į tavo portalą, o ne į socialinį tinklą?

Kokie artimiausi planai, siekiai? Gal naujos knygos idėjos?

Kol kas kitos knygos tikrai nebus, nebent vėl apsigyvenčiau kokioje įdomioje vietoje. Į klausimus atsakinėju Londone, į kurį grįžau beveik po trejų metų pertraukos, tad turiu labai rimtų planų čia gerai praleisti laiką, nesušalti ir nesušlapti, nes oro prognozės visai nedžiugina...

Eglės Digrytės Rankinukas čia>>>>>>>>>>>>>

***

Knygos Laiškai iš Kabulo pristatymas Londone įvyks kovo 27 d., 2014, ketvirtadienį, 19 val. Knygnešio knygyne, Lituanica Shopping Centre (2-as aukštas), Beckton Retail Park Alpine Way, Londonas E6 6LA. Stotis: Beckton.

***

Eglė Digrytė (g. 1980 m.) – žurnalistė, dirbo įvairiuose šalies dienraščiuose, naujienų portaluose. Afganistane pirmą kartą lankėsi 2009 m. aprašyti ten tarnavusių Lietuvos karių gyvenimo. 2010–2011 m. ėjo Europos Sąjungos misijos Afganistane vadovo ir specialiojo įgaliotinio Vygaudo Ušacko patarėjos komunikacijos klausimais pareigas.

Laiškai iš Kabulo skaitytojui prieš akis kloja spalvingą rytietišką judraus ir triukšmingo miesto kilimą. Autorė vedžioja po gatves ir prekyvietes, supažindina su vietos žmonėmis ir kasdiene jų buitimi. Knygoje apžvelgiama Afganistano istorija, kultūros paveldas, papročiai ir savitas šalies gyventojų požiūris į moteris ir užsieniečius, nuotaikingai aptariami vakariečių – ambasadų, tarptautinių organizacijų ir kompanijų darbuotojų – rūpesčiai.

Afganistane nuolat tenka suktis iš padėties ir skubiai rasti išeitį: kaip gatvėje susikalbėti su policininku, kuris temoka gimtąją kalbą, kaip pareiti namo sutemus, jei neturi žibintuvėlio, o aplink – nė švieselės, ką daryti, jei aptinki ant kilimo įsitaisiusį skorpioną, ką valgyti, kai šaldytuvas tuščias, nes vakar neturėjai laiko nuvažiuoti į parduotuvę, o šiandien jau nebegalima, nes miestą drebina sprogimai.

Visi mano, kad ten blogai, – ir iš tikrųjų blogai, nes niekada nežinai, kur kovotojai surengs išpuolį. Vis dėlto autorė palengva sklaido šalį gaubiančius mitus ir atskleidžia, kaip joje išgyventi nesiliaujančio karo sąlygomis.