Praėjusią savaitę aplinkos ministro Gedimino Kazlausko patarėja pradėjo dirbti buvusi JK lietuvių jaunimo sąjungos  pirmininkė Laura Dzelzytė. Londonietė su Laura kalbėjosi dar prieš Kalėdas. Jauna ir veikli lietuvaitė pasakoja apie savo gyvenimą Londone.

Kaip atsidūrei Londone?
Gimiau ir augau Biržuose. Mažytėse vietovėse yra kur kas stipresnis bendruomenės jausmas: visi visus pažįsta, palaiko ir prižiūri, bet yra ir daug paskalų, emocijų ir  kritikos. Tad manau turiu išugdytą nemažą saugumo jausmą, bet kartu ir esu užgrūdinta veikti mažoje bendruomenėje. Po mokyklos, pradėjau teisės studijas Konkordijos universitete, Taline, tačiau visuomet svajojusi apie aktorės karjerą, įstojau į vakarinę Rusų dramos teatro mokyklą. Akivaizdu, kad suderinti šiuos dalykus buvo ne taip jau lengva, nors dažnai juokaujama, kad advokatai yra vieni iš geriausiai apmokamų aktorių. Tėvai davė metus susivokti. Atvažiavau į Londoną, nes ieškojau erdvės, kur galėčiau save atrasti, o miestas ėmė ir pavergė mane gerąją prasme savo spalvomis, kultūra ir galimybėmis, tad jau daugiau nei penkis metus negaliu iš jo pabėgti.  

Kaip Anglijos sostinė pasitiko tave?
Londonas manęs nesutiko. Jis tiesiog mane sugėrė kaip tūkstančius kitų atvykėlių.
Per pirmas savaites įvyko tikrasis lūžis, pajutau, kas yra realybė, ką reiškia užsidirbti ir taupyti pinigus, nes iki tol gyvenau tėvų glėbyje. Atvažiavusi padirbėti tėvų draugų kompanijoje, nes mokėjau anglų kalbą ir šiek tiek išmaniau teisę, aš pirmą kartą pamačiau, kas yra tikroji kova už būvį. Iš lietuvių firmos perėjau dirbti pas britus, tačiau padėdama įvairiems lietuvaičiams rašyti laiškus į bankus, registruoti įmones, per jų prizmę, pasakojimus ir istorijas aš pamačiau koks yra tikrasis gyvenimas Rytų Londone. 
Lietuviai, kurie mane supo, retai vaikščiojo į teatrą, o aš be jo gyventi negaliu, tad esu laiminga, kad greitai man pavyko susipažinti su keliais britų menininkais. Jie man ir parodė kitą miesto veidą.  
Londonas, kaip koks uždaras klubas ('members club'), į jį nepateksi, be poros narių, kurie puikiai pažįsta šį miestą, rekomendacijų. Dabar jaučiuosi ilgametė šio klubo narė, turiu teisę net ir kitus rekomenduoti.

Foto: Photography Clinic

Foto: Photography Clinic   

Žinau, kad dalyvauji projekte pavadinimu GreenIndex?
Dirbu sau, tad didžiausias privalumas tai, kad laiką galiu organizuoti pati. Susidėlioju kada ir kur važiuoju ir ką darau. Galiu skirti dėmesio labdaringai bei visuomeninei veiklai. Toks darbo principas reiškia, kad visuomet reikia pačiai save motyvuoti, o tai nėra lengva. Kartais taip norisi, kad kažkas tiesiog nurodytų, ką reikia nuveikti ir pačiai galvos nereikėtų laužyti. Kitas ir bene didžiausias trūkumas, tai autoriteto nebuvimas. Vadovauju inovatoriškam GreenIndexo projektui, tačiau jaučiu, kad daugelyje sričių, kad ir mokslinėje projekto pusėje man trūksta patirties, žmogaus, pradirbusio šioje sferoje dešimtmečius, su kuriuo galėčiau pasitarti. Jaučiu, kad man dar reikia mokytis. Kone visą profesinį laiką dirbau kaip laisvai samdoma konsultantė, tad teko mokytis iš klientų. Kartais labai reikia stipraus, kur kas labiau kvalifikuoto ir patyrusio partnerio ar vadovo patvirtinimo, kad tas kelias, kuriuo einu, yra teisingas. Daug pasisėmiau iš vieno savo kliento, 'Brandinstinct' vadovo ir 'brendo' guru Aaron Shields, kuris keitė ne vienos pasaulinės korporacijos veidą. Kone viską, ką aš žinau apie 'brendą' ir įvaizdį man įskiepijo Aaronas, deje, taip glaudžiai dirbu su nedaugeliu.
Kalbant apie labiau praktiškus sunkumus, GreenIndex yra paveiktas ekonominės krizės. Jei gerais laikais visi kalbėjo apie darnų vystymą ir investavimą į ekologiškas technologijas, o didžiulės firmos kaip kad KPMG ar Allen & Overy rikiavosi eilėje mums padėti kovoti su klimato kaita, tai dabar ne tik sunkiau sudominti partnerius, bet ir investuotojus bei gamintojus, kurie dėmesį yra sukoncentravę į sąnaudų mažinimą, o ne į pasaulio gelbėjimą.

Gal turi naujų projektų idėjų?
Visuomet galvoju apie naujus projektus ir naujas raiškos formas. Manau be galo svarbu kurti, nes ateitis naujovėse: naujose bendravimo formose, visuomeniniuose projektuose, mokslo bei technikos inovacijose. Visada palaikiau amerikiečių sociologo Richardo Floridos kūrybinės visuomenės idėją, kuri pagrįsta nuomone, kad reikia pirmiausiai vystyti jaunimo kūrybiškumą, o ne paklusnumą nustatytoms normoms. Man padeda tai, kad galbūt esu šiek tiek nenuosekli ir esu tiksliukė bei humanitarė viename, tad neapsiriboju viena sritimi. Puikiai jaučiuosi organizuodama Lietuviškų filmų naktį ir konsultuodama įmones aplinkosaugos teisės ir reguliavimo klausimais. Jei miegočiau dar mažiau, būtų galima nuveikti dar daugiau.
Iniciatyvų yra nemažai ir dažnai susilaukiu pasiūlymų bendradarbiauti, bet visi projektai, kurių imuosi, kad ir kokie skirtingi jie atrodytų, yra vieno tikslo labui - puoselėti darnų tiek pasaulio tiek ir Lietuvos vystymą, nesvarbu ar socialinėje, ekonominėje ar aplinkosaugos srityse.

Laura su Kostu Smoriginu jaunesniuoju lietuvių labdaros vakaro metu. Foto: Asmeninis albumas.

Papasakok apie Anglijoje sutiktus lietuvius. Juk Londone dažnai sakoma, kad nuo jų reikia bėgti. Ar taip manai?
Nesutinku, kad reikia bijoti savo tėvynainių - tai tolygu bėgimui nuo savęs. Mes esame tauta su visomis spalvomis: yra ir išprususių žmonių, ir ne tiek išsilavinusių, ir daug pasiekusių ir besimėgaujančių paprastesniu statusu. Tautybė tai tik viena iš tapatybių - būtų naivu ją neigti ir apsimesti, kad kitų šalių atstovai yra pranašesni, nes keikiasi tiek britai, tiek rusai, tiek ir lietuviai. Manau, žmones renkasi bičiulius pagal savo interesus, o ne tautybę.
Be abejonės, visada lengviausia gyventi panašių į save apsuptyje. Mano draugų tarpe yra be galo daug nuostabių jaunų lietuvių, kurie kaip ir aš, baigė čia universitetus, mėgsta teatrą, menus, domisi politika ir ekonomika bei mūsų šalies ateitimi. Bet gyvenimas socialiniame vakuume iškreipia požiūrį į pasaulį. Esu laiminga, kad mano darbas jaunimo sąjungoje suteikia galimybę pamatyti ir pabendrauti su įvairiausiais lietuvaičiais. Tai galimybė suprasti kitų mūsų tautiečių problemas, mąstysena ir kiek realiau vertinti aplinką, kuri mus supa, o kažkuria prasme pažinti ir save.

Esi JK jaunimo sąjungos pirmininkė, tuo pačiu darbuojiesi ties Green Index projektu. Kiek žinau, dar studijuoji teisę. Ar viskam užtenka laiko?
Teisę ir Europos politiką bei ekonomiką jau baigiau. Dabar daugiausia dirbu su GreenIndexu, kurio pagrindas yra darnaus vystymo ir ekologiškų inovacijų diegimas. Taip pat konsultuoju aplinkosaugos teisės ir reguliavimo klausimais. Tai ir mano hobis, tad laikas prabėga nepastebimai, o JKLJS turiu puikią komandą, tad krūvio nesijaučia. Nesu miegalė, tad spėju viską nuveikti, bet pripažįstu, kad turiu ydą vėluoti. Norėčiau išmokti išgyventi su keliomis valandomis miego, kaip kad Samuel Johnson, pirmojo anglų kalbos žodyno sudarytojas ar Margaret Thatcher, tai galėčiau daugiau nuveikti, bet kadangi ant mano pečių neguli tokie svarbūs sprendimai, su kuriais jie susidūrė, galiu sau leisti apsiriboti keliais projektais ir mėgautis grožio miegu.

Foto: Asmeninis albumas.

Atsidūrei tarp 35 sėkmingiausių verslo moterų iki 35-erių. Kaip patekai į jų tarpą?
Nežinau kaip patekau į 35-uką, nes man tai buvo staigmena. Per apdovanojimus World Business redaktorius paskui pasakojo, kad mane pastebėjo viename BBC straipsnyje, kur daviau interviu apie rytų europiečių integraciją į britų visuomenę. Ten buvo ir trumpas aprašas apie mano veiklą. Shell ir WB ieškojo daugiau įdomių ir su naujoviškais projektais dirbančių jaunų moterų. Komisiją sudarė keturios įtakingos pasaulio moterys. Juokiuosi, kad galbūt buvo per mažai Rytų Europos kandidatų jų sąraše, kad išrinko mane.
Bet apdovanojimas man didžiulė garbė ir atvėrė nemažai durų.


Kiek tenka tave matyti, visuomet atrodai labai elegantiška, savimi pasitikinti ir geromis manieromis besilygiuojanti į aristokratų britų ratą. Savo stilių paveldėjai ar išsiugdei?
Iš tėvų paveldėjau labai daug. Nors teisėja pagal profesiją, mano mama be galo elegantiška ir jautrios sielos moteris. Aš augau skaitydama jos surinktos namų bibliotekos knygas apie graikų dievus, lietuvių poeziją ir vartydama M. K. Čiurlionio meno albumus. Net ir sunkiais laikais, ji avėdavo puikius batus ir turėjo mažytę kolekciją rankinukų. Iš jos išmokau saiko, žaidimo aksesuarais ir pasišventimo kitiems. 
Mano tėtis verslininkas, tikras kapitalistas, be to jis aistringas sporto mėgėjas ir pasižymi nuostabia atmintimi. Jis tapo Lietuvos motokroso čempionu net penkis kartus, bet mūsų šeimoje jis dar pasižymi puikiu Lietuvos aktualijų supratimu. Kasdien jis perskaito visus laikraščius nuo pradžios iki galo ir atsimena visų pavardes. Jei būtų gimęs kitu laiku, manau jis tikrai būtų tapęs politikos konsultantu.
Tokioje šeimoje nėra lengva augti, nes sunku išlįsti iš sėkmingų tėvų šešėlio. Mamos nuoseklumas ir aistra grožiui ir tėčio greitas bei rizikingas gyvenimo būdas mane išmokė derinti skirtingus pasaulius, skirtingas spalvas, ieškoti individualumo pritampant visuomenėje, bet kartu ir mėginant atkreipti į save dėmesį. Dar maža po kiemą mėgau vaikščioti su margomis pižamos kelnėmis arba užsimaukšlinus du, vieną ant kito, sijonus, o kaime žaisdavau apsivilkusi senelio marškinius ir apsijuosusi baltu kaspinu. Iš manęs net mano sesuo juokdavosi, o pusseserė atsisakydavo kur nors su manimi eiti, bet man atrodydavo, kad aš atrodau tiesiog pritrenkiančiai ir niekada nesijausdavau vaikų atstumta, anaiptol – visuomet turėjau nemažą ratą draugų.
Kai paaugau ir ėmiau per vasaras mokytis Anglijoje mane pradėjo žavėti britų kultūra savo santūrumu, bet lygiai taip pat ir ekstravagantiškas prancūzų ir italų spindesys. Netapau mados vergė ir nelabai mėgstu apsipirkinėti, bet šiek tiek domiuosi mada kaip meno forma. Skaitau knygas apie 'vintage' ir kostiumų istoriją, užsuku į dizainerių pristatymus London Fashion Week. Labiau vertinu autentiškumą ir skonį nei naujausio sezono kirpimus. Gyvenu nuostata, kad drabužis ir elgsena turi derėti su vidine moters būsena. Vis dar mokausi ir ieškau. Tad mano stilius yra daugybės aplinkybių ir vidinio augimo pasekmė. 

Susitikimas su geležine ledi Margaret Thatcher. Foto: Asmeninis Albumas.

Su prezidentu Valdu Adamkumi. Foto: Asmeninis Albumas.

Ar esi žmogus, kuris mokosi iš savo klaidų?
Be abejonės. Klysti yra labai žmogiška ir būdama jauna bei žingeidi, esu padariusi ne vieną neapgalvotą sprendimą, bet savo klaidų nebijau ir žinau, kad ateityje jų tikrai dar bus ne viena. Gyvenimo retušuoti fotoshop'u kaip nuotraukas neįmanoma, svarbu elgtis garbingai, nuoširdžiai, o svarbiausia - permąstyti savo poelgių pasekmes.
Esu dėkinga tėvams, kad visuomet mane palaikė, kad leido man pačiai daryti sprendimus ir mokytis iš savo klaidų. Daugeliui gali atrodyti, kad pabėgimas iš tuo metu prestižinio Konkordijos universiteto ir šilto tėvų prieglobsčio į Londono realybę buvo didžiulė klaida, tačiau tos ankstyvosios patirtys šiame mieste mane suformavo tokia, kokia esu dabar, o mokslus baigiau kai atėjo tam reikmė. Tad nieko nesigailiu.

Į Londoną atvykai dar tais laikais, kada daugelis lietuvių slėpėsi po studentiškomis vizomis. Kaip tavo akyse keitėsi lietuvių bendruomenė JK.
Keičiausi tikriausiai aš pati ir akiniai per kuriuos matau žmones.

Ar teko susidurti su pavydžiais žmonėmis?
Pavydas nėra blogiausias charakterio bruožas. Teisingai nukreiptas, pavydas gali tapti motyvacija - priversti žmones pasiekti labai daug, tai, ko jie pavydi kitiems. Daug blogiau, kuomet individai pavydi kitų gerovės, tingi kažką patys nuveikti ir todėl skleidžia paskalas. Dažniausiai tokie žmones būna labai malonūs 'prie akių', tad juos identifikuoti ir nuo jų apsisaugoti nelengva. Esu netiesiogiai girdėjusi apie save įvairiausių ir absurdiškiausių paskalų, anot iš pavydo, bet išmokau į tai nekreipti dėmesio.
Na, o iš britų vis dar mokausi kuklumo ir nesuteikti pagrindo pavydui, bet nėra visuomet lengva. Lietuviai dažnai vertina individą pagal jo atlyginimą, kur gyvena, kokius žmones jis pažįstą, kur atostogauja ir panašiai. Kartais sunku išsisukti iš tokių klausimų, o išgirdę atsakymus vadina tai pasididžiavimu. Šioks toks tautiškas paradoksas.

Buvai nominuota Lietuvos garbės apdovanojimui. Tapai laureate. Kaip jauteisi rankoje laikydama statulėlę?
Rankose ją retai laikau, nes ji stovi ant židini. Bet tokie apdovanojimai labai įpareigoja ir tam tikra prasme įkvepia bei skatina toliau dirbti Lietuvos labui.

Foto: Asmeninis Albumas.

Iš kur semiesi įkvėpimo?
Mene, žmonėse, kurie mane supa ir knygose. Mane visuomet žavi stiprios, bet kartu ir elegantiškos moterys, tad esu perskaičius nemažai biografijų apie iškilias Lietuvos, Britanijos ir kitų šalių moteris, tokias kaip kad Barbora Radvilaitė, Lady Londonderry ir kitos. 

Lauros rankinuką rasite čia >