Vasario 26, 2015
Kaip išvengti nelaimingos meilės?
Evelina Tamulytė 1
Nuo nelaimingos meilės išgelbės tik laisvės suteikimas mylimajam. © Modelis - Evelina Tamulaitienė (Vaivos Jokužienės nuotr.)

Ar dar atsimenate mokyklos suolo „meilės kodą“? Kai vaikinas merginos sąsiuvinyje ar ant stalo užrašydavo: „D+E=KML”, o pribėgusi klasiokė pridurdavo „P.P.“? Juokinga, bet džiugu ir net kažkas suspurda viduje, tiesa?

O kas nutiko dabar? Dažnas iš mūsų turi savitą gyvenimo ritmą. Mes atsibundame ryte, strimgalviais ruošiamės kažkur išeiti iš namų: kas į darbą ar universitetą, kad veža vaikus į darželį ar mokyklą, o kas ir tą, ir aną. Rutina taip įsuka, kad dažnai pamirštame ne tik savo svajones, bet ir tai, kas aš esu ir ar aš esu laimingas?

Kada paskutinį kartą sau uždavėte šį klausimą? Kada paskutinį kartą iš tiesų jautėtės esantys laimingi?

Modelis - Evelina Tamulaitienė (Vaivos Jokužienės nuotr.) Modelis - Evelina Tamulaitienė (Vaivos Jokužienės nuotr.)

O gal dėl visko kaltas ilgus metus daugumą kamuojantis reiškinys – „nelaiminga meilė“?

Gerai, jei dauguma į klausimą, ar esate laimingas, atsakėte sau  „Taip!“. O kiek jaučiasi nelaimingi, vieniši, nemylimi, nevertinami, nesuprasti, ..? – sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Kas nutiko tai miniai nelaimingųjų? Ką jie daro ne taip, kur jų antros pusės per Šv.Valentino dieną, gėlės, saldainiai ir šampanas su vonios burbuliukais pabarstytais rožių žiedlapiais priešaky?

Išmokti mylėti
Žmogau iš tos minios, o jeigu išmoktum mylėti? Ar esi kada mąstęs, kaip Tu myli, kai jauti, kad myli? Ar esi svarstęs, ar būdamas santykiuose tu daugiau duodi ar imi? O gal tu tik fiksuoji, ką dėl tavęs padarė kitas, kiek dėmesio parodė, kiek kartų paskambino per dieną, kiek dovanų padovanojo ar įteikė gėlių? O gal dar „geriau“: dairaisi, kiek kartų į ją pažiūrėjo praeiviai arba šmirinėji jo telefone ir tikrini įeinančių telefono skambučių registro sąrašą?

Žmogau iš minios atstumtųjų, ar gali atsakyti sau į klausimą, kada paskutinį kartą nuoširdžiai pajautei, kad tau įdomu, ar kitas žmogus šalia tavęs yra laimingas?

Pabusti
Pradžioje užtektų pabusti iš rutinos įliūliuoto gilaus sapno. O tada po truputį, kaip pirmą kartą akis beatmerkiantis kačiukas, pradėti tyrinėti aplinką. O tada gali pasiruošti „šaltam dušui“, kai suvoksi, kad labai seniai, o gal net niekada nesi pagalvojęs, kad tau svarbu, jog šalia tavęs buvęs žmogus būtų buvęs laimingas?

Gali net užgniaužti kvapą, kai bandysi prisiminti mylimo žmogaus spindinčias akis, kai jis veikia tai, ką visada norėjo veikti. Juk dažniausiai mes į kito žmogaus svajones bandome įpinti savąsias. O jeigu pastarasis nesutinka, tada iš karto primetame nepasitikėjimo šydą: „Aha, jis vienas išėjo į klubą“, „Aha, jai su draugėmis susitikti žymiai svarbiau nei būti su manim“ ir pan.

Jei dažniau susimąstytume „kodėl“,  o ne „už ką man visa tai?“, rečiau būtume vieniši.

Būkime savimi. Juk būdami savimi suvoksime, kaip svarbu iš kito žmogaus neatimti jo noro būti savimi ir jo laisvės. Kaip svarbu neprimesti kitam savo norų ar svajonių, apie kurias jis visiškai nesvajoja.

O jeigu dar stipriau atsimerktume, pamatytume, kaip gera stebėti mylimą žmogų laisvą būti savimi. Kaip jis kalba, kaip jis dalinasi SAVO planais, kurie kartais pasirodys visiškai nesutampantys su tavaisiais. Bet tuo metu jis spindi. Nes dalinasi ta nuostabia kūrybos energija, kurios jis neužspaudė po rutinos miego pagalve.

Gražiausias rūbas
Pasipuoškime savo būties energija, buvimo savimi energija. Tai rūbas, garantuojantis, kad neišlįs nereikalingas siūlas iš po raudono ar juodo nėrinuko pačiu netinkamiausiu momentu. Nes savos esybės energija – gražiausias rūbas, kokiu tik gali pasipuošti žmogus.

Modelis - Evelina Tamulaitienė (Vaivos Jokužienės nuotr.) Modelis - Evelina Tamulaitienė (Vaivos Jokužienės nuotr.)

Pripildykime save kaip indą savo pačių esybės. Ir nę nepajausime, kaip pritrauksime į savo gyvenimą panašų užsipildžiusį „indą“.

Kai kurie mūsų taip uoliai bėga nuo savęs keisdami partnerius kaip kojines. O kai kurie net kojines keičia rečiau nei partnerius . Kai kurie mūsų laikosi įsikibę į vegetuojančius santykius primesdami savo tikslus kitam, o gal net savo viltis „o gal jis pasikeis?“. O iš kai kurių „gyvenimas“ ar „likimas“ amžinai atima mylimus žmones.

Ir kiek visa tai tęsis? Nejaugi planuojame gyventi šioje žemėje amžinai? Ar tikrai turime tiek daug laiko, kad galėtume jį barstyti į kairę ir į dešinę? Ar iš tiesų tokio gyvenimo būdo dėka jaučiamės laimingi? Jaučiamės esantys mylintys ir mylimi?

O jeigu vieną akimirką stabteltume ir paklaustume savęs: „Ko noriu aš?“, „Ar nuo to, ką darau, esu laimingas?“.

Nuo ko bėga tas, kuris turi  nesuskaičiuojamą galybę santykių? Nuo ko dangstosi tas, kuris primygtinai nepaleidžia kito, nors seniai jau „kažkas nesiklijuoja“?

Žmogui pakanka būti savimi ir nesislėpti  nuo savęs, kad vėl pajaustų džiaugsmą gyventi, mylėti ir būti mylimas.  Žmogui užtenka laisvės būti savimi ir laisvės kurti savo didingą gyvenimo kelią.

Laimingas žmogus, darantis tai, ką jis nori veikti, nesupančiotas primestų „sankcijų“ ir visada turintis kuo užsiimti, visada yra ir bus patrauklus ir geidžiamas. Nes jis pasipuošęs pačiu gražiausiu rūbu – spinduliuojančia savo esybės energija.

Daugiau autorės minčių apie gyvenimą galite rasti čia.
 

 

Straipsnio komentarai

  • Na, bet ką daryti, jei nu taip iš tiesų santykiai "nesigauna"? :) Ta prasme jei dedi nuoširdžias pastangas, ir į pačius santykius investuoji, ir skiri laiko sau, stengiesi kitam irgi suteikti laiko pabūti su savim ir su savo pomėgiais, ir pats žmogus atrodo, kad su vertybėmis, skiriantis, kas yra svarbu, kas ne, kas verta dėmesio, kas nelabai. Žodžiu, atrodo, kad tikrai ir pati darai tai, kas teisinga, ir kad žmogų pasirinkai gerą. Bet vat nesigauna santykiai, ir viskas. Atrodo, kad atsitiesti padėtų suvokimas, kas negerai, ir kad reiktų ieškoti kito žmogaus, su kuriuo taip nebebūtų blogai, taip sakant. Bet kaip patikėti? Kaip motyvacijos pasisemti, kad "viskas bus gerai" ir kad apskritai, kad meilė yra? Kaip patikėti vėl po nusivylimo, po kurio net nepavyksta rasti atsakymo, kodėl taip įvyko? :) Ar čia jau gali padėti tik laikas?
    1. Laima // Birželio 15, 2015 // 23:40
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Na, bet ką daryti, jei nu taip iš tiesų santykiai "nesigauna"? :) Ta prasme jei dedi nuoširdžias pastangas, ir į pačius santykius investuoji, ir skiri laiko sau, stengiesi kitam irgi suteikti laiko pabūti su savim ir su savo pomėgiais, ir pats žmogus atrodo, kad su vertybėmis, skiriantis, kas yra svarbu, kas ne, kas verta dėmesio, kas nelabai. Žodžiu, atrodo, kad tikrai ir pati darai tai, kas teisinga, ir kad žmogų pasirinkai gerą. Bet vat nesigauna santykiai, ir viskas. Atrodo, kad atsitiesti padėtų suvokimas, kas negerai, ir kad reiktų ieškoti kito žmogaus, su kuriuo taip nebebūtų blogai, taip sakant. Bet kaip patikėti? Kaip motyvacijos pasisemti, kad "viskas bus gerai" ir kad apskritai, kad meilė yra? Kaip patikėti vėl po nusivylimo, po kurio net nepavyksta rasti atsakymo, kodėl taip įvyko? :) Ar čia jau gali padėti tik laikas?
    1. Laima // Birželio 15, 2015 // 23:40
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai