Lapkričio 1, 2008
Evelinos kelias – ne rožėmis klotas
DOVILĖ ILEVIČIŪTĖ, 1
© Photography Clinic

Didžiulės žalios akys ir bruožai, labiau primenantys slaviškų kraštų gražuolę. Pirmas dalykas, kuriuo iš karto sužavi Evelina PUZAITĖ.

Susitikome, kai lietuvaitė gyveno laukimo nuotaikomis – birželio mėnesį ji koncertavo garsioje Wigmore salėje Londone. “Kol kas tuo ir kvėpuoju, svarbiausia gerai pasiruošti”, - šypsosi pianistė. Ir atrodo nieko intriguojančio, nieko sensacingo jos istorijoje nėra. Jokių pikantiškų detalių, meilės istorijų, gilių iškirpčių. Atrodo, kad ji net nenutuokia, kiek lietuvių pažįstamiems britams didžiuojasi prestižinėse Londono koncertų salėse grojančia lietuvaite.
 
Geros emocijos

 Ne tik koncertas Wigmore salėje lietuvės galvoje. Šiuo metu E. Puzaitė ruošiasi įrašyti jau antrą savo plokštelę. Pirmas kompaktinis diskas 'Moments Musical' pasirodė praėjusių metų rugsėjo gale. Už dvylika svarų jį dabar galima įsigyti WHM muzikos prekių parduotuvėse. „Kai sužinojau, kad pardavinėja mano pirmą albumą, užsukau į parduotuvę ir bandžiau ieškoti disko prie klasikų, kurių kūrinius grojau, skyrių. Tikėjausi rasti prie Sergejaus Rachmaninovo, Konstantino Čiurliono, bet niekaip nepavyko. Pasiteiravusi pardavėjo, buvau labai maloniai nustebinta, kad turiu savo atskirą skyrelį – Evelina Puzaitė“, - pasakoja muzikantė.

Pirmą kartą Eveliną išvydau prieš gerus dvejus metus, kada į lietuvės koncertą Wigmore salėje pasiūlė nueiti bičiulė. Nustebau, kai atsidarius užkulisių durims, scenoje išvydau raudona suknele pasipuošusią, smulkią mergaitę. Skambinti pianinu, atrodo, reikia milžiniškos jėgos.

„Taip, jėga ir energija labai svarbu, - pritaria Evelina. - Reikia stipriai, sveikai maitintis, būti pailsėjusiai, išsimiegojusiai“. Pasak merginos, jėga kartais nepriklauso nuo žmogaus sudėjimo. Ji dažniau yra vidinė. O palaikyti kūniškai stiprybei labai svarbu geras poilsis ir tinkama mityba. „Valgau bent tris kartus į dieną, kitaip žinau, kad nepajėgsiu gerai sugroti. Stengiuosi maitintis sveikai ir dienos racione visuomet turiu vaisių, daržovių, mėsos ar žuvies“, - pasakoja ji.

Ruoštis koncertui tenka ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Jausmas, kai reikia, tačiau nesinori šypsotis, pažįstamas ir Evelinai. Tačiau ji kaip gyvas pavyzdys pasaulio filosofų, kurie pataria mokėti džiaugtis paprastais dalykais ir kiekviename žingsnyje pamatyti kažką gero. „Visų pirma, jau daug linksmiau, nes saulė šviečia. Visų antra, stengiuosi daryti daug malonesnių dalykų, kurių šiaip gal ir nebūtų laiko nuveikti, bet prieš koncertus skiriu daugiau laiko sau. Pavyzdžiui, ėjau šiandien gatve, kad ir labai skubėjau, pagalvojau, ne: aš labai mėgstu Chai Tea latte iš Starbucks, tad kodėl nenusipirkus puodelio? Einu ir taip malonu, nors ir karšta, saulė šviečia. Žodžiu, palepinu save“, - šypsotis moko Evelina.


Įtemptas tvarkaraštis

Pianinu Evelina domėjosi nuo pat mažens. Jos mama – muzikos mokytoja, o ir muzikuojanti vyresnė sesuo nepaliaudavo žavėti būsimos muzikantės. „Žiūrėdavau su pavydu, kaip sesė mokėsi groti ir pati visuomet norėdavau“, - prisimena pianistė.  

„Ko nemėgstu dalintis, tai instrumento, - pripažįsta muzikantė. - Norisi sėstis prie pianino, kada tik užsimanai. O dabar tenka prisitaikyti: pirmą pusę dienos repetuoja mano draugė, su kurią dalinamės butu Wapping rajone, kitą – aš“. 

Groti iki valios Evelina gali grįžusi į Lietuvą, kur jos laukia fortepijonas. „Tik, kad Lietuvoje aš nebuvau jau nuo gruodžio mėnesio, - atsidūsta ji. – Negaliu, daug koncertų“. Juk Londone laikas taip greitai bėga ir muzikantei jo lieka ne tiek jau daug.  Turinti Londono Guildhall muzikos ir dramos mokyklos magistro laipsnį su pagyrimu, Evelina šiuo metu dar varsto akademijos duris. „Nenorėjo jie manęs visiškai paleisti, - sako pianistė. - Pasiūlė pratęsti studijas.  Tad šiuo metu iš dalies esu studentė, bet jau mokau groti kitus“. 

Evelina - viena iš laimingųjų, kuriai atvykus į Angliją, neteko specialybės nustumti į antrą vietą ir stengtis užsidirbti pragyvenimui griebiantis trumpalaikių darbelių. Muzikos bakalauro bei magistro diplomus jau turinti mergina, šalia profesinių studijų laiko randa koncertams bei privačioms pamokoms besidomintiems pianinu. „Lietuvių mokinių visai neturiu. Vien tiktai anglai. Dažniausiai dešimties dvylikos metų vaikai. Bet kartais pasitaiko ir vyresnių, net šešiasdešimties septyniasdešimties, norinčių pramokti groti savo malonumui“, - pasakoja muzikantė. Sekmadieniais lietuvė nuo pat ryto iki vėlaus vakaro pianino pamokas dėsto Blackheath muzikos konservatorijoje, o nuo rugsėjo ji sako norinti dar daugiau veiklos, koncertų.

Kartais nubyrančią laisvalaikio kruopelę Evelina sako besistengianti praleisti kuo kokybiškiau: „Mėgstu geras emocijas. Verčiau renkuosi pasivaikščiojimą parke, teatrą, muziejų ar tikrai gerą koncertą, bet ne triukšmingą barą. Studijuoju netoli Barbican, o čia vyksta daugybė kultūrinių renginių. Diena, kada ilsiuosi – šeštadienis. Kartais, jei būna liūdna, vaikštau prie Temzės upės, matau didingus pastatus ir suvokiu, kad aplinkui spalvų labai daug“.


Lietuvoje sunku

Jau septynerius metus Londone gyvenanti lietuvė  į Anglijos sostinę atvažiavo būdama devyniolikos. Baigusi Vilniaus Čiurlionio menų gimnaziją, Evelina mokslus tęsė Muzikos akademijoje ir po metų laimėjo Baltijos šalių stipendiją, skirtą jauniems gabiems muzikantams studijuoti Londono Guildhall muzikos ir dramos mokykloje. „Manau, kad man tiesiog pasisekė, kad padariau anglams įspūdį. Pamenu, negalėjau patikėti, kad laimėjau konkursą. Be to, mokykloje mokiausi vokiečių kalbą. Niekuomet net minties neturėjau, kad teks važiuoti į Angliją“, - prisiminimais dalinasi ji. 

„Tik atvykusi į Londoną valgydavau konservus, nes nemokėjau gaminti. Buvau pripratusi keliauti, bet niekada neteko gyventi toliau nuo namų daugiau nei tris savaites. Ir staiga, reikėjo viską pačiai pirkti: ir indus, ir patalynę. O dar visai kitas skaičiavimas. Juk aš su pinigais niekuomet nemokėjau elgtis. Jei ko reikėdavo, pasirūpindavo tėtis, mama. Net buvau pradėjusi panikuoti, ką daryti, kaip nueiti į banką, įsigyti kortelę. Gerai, kad atsirado draugų, mokančių kalbą, kuriuos galėjau pasikviesti į pagalbą“, - pasakoja Evelina.

Lietuvaitė sako niekuomet nepamiršianti, kiek pagalbos ir palaikymo ji sulaukė net ir iš nepažįstamų žmonių: „Dar ir dabar jaučiu, kad turiu grąžinti tą gerumą, kurį man kažkada davė daugybė žmonių. Tad visuomet stengiuosi padėti, jei kažkam prireikia mano žinių ir patirties“. 

„Viskas eina geryn“, - pripažįsta Evelina.  Svetimas kraštas merginai tapo savu. Čia šiuo metu gyvena dauguma pianistės draugų ir Lietuvoje liko gal tik keli. Evelina sako labai mėgstanti būti ir lietuvių JK kompanijoje: „Išvažiavau iš Lietuvos ne todėl, kad man ten nepatiko. Tiesiog su mano specialybe vietos gimtinėje neradau. Man patinka Lietuva ir lietuviai. Esu patriotė“. Vis dėlto savo ateities gimtinėje mergina kol kas neplanuoja. „Jei anksčiau buvau tikra, kad dar šiek tiek ir jau jau grįšiu į Lietuvą, tai dabar nebežinau, - pripažįsta ji. - Maniau, kad iki dabar turėsiu namus, šeimą, gyvensiu Lietuvoje. Tačiau, pasirodo, kad ne visuomet gyvenimas susiklosto kaip kartais planuoji“. 

Londoną Evelina mėgsta. „Stebiuosi žmonėmis, kurie skundžiasi, kad čia jiems nepatinka ir vistiek gyvena, kuria šeimas. Juk yra tiek šalių, miestų. Žinoma, aš daug mieliau būčiau savo šalyje, gimtajame Vilniuje, bet tiesiog šiuo metu nėra tokių galimybių. Muzikantui Lietuvoje sunku“, - svarsto mergina.

Svajonėse – ne princas

Simpatiška, šilta, miela lietuvaitė Londone tikriausiai sulaukia daugybės popieriaus skiautelių su telefono numeriais. Nesusilaikau nepasmalsavus, ar didelės Evelinos akys jau kažką užbūrė. „Yra per daug dalykų, kurie šiuo metu yra svarbesni už asmeninį gyvenimą. Tam tiesiog nėra laiko“, - tvirtina pianistė. 

„Nesijaučiu pasirengusi rimtai draugystei. Kuo toliau, tuo labiau nežinau, kas įvyks mano gyvenime. Yra daug gerbėjų. Bet apie žmogų, su kuriuo norėčiau planuoti savo ateitį kol kas negalvoju“, - pripažįsta Evelina.


Jau nemažai koncertavusi Londone Evelina teigia atpažįstanti žmones, kurie pastoviai ateina į jos koncertus. Tačiau santūrumu dvelkiančioje Anglijoje, sako Evelina, gėlių nuo nepažįstamojo sulaukiama gan retai. Dažniausiai žiedais apiberia draugai arba kitų šalių atstovai. „Tikiuosi palaikymo komanda su kiekvienu koncertu vis didės. Aš ir pati turiu nuolatinius muzikantus, kurių visuomet einu paklausyti. Net jei kūriniai girdėti jau daugybę kartų visuomet malonu palaikyti mėgstamą atlikėją“.

Ar buvo įkyrių gerbėjų? „Buvo. Ir ne vienas“, - juokiasi mergina. Vyriausiajam devyniasdešimt metų. „Jis tikriausiai gyvena kaip senuose romanuose ir tiki platoniška meile iš pirmo žvilgsnio,  - svarsto lietuvė.  - Susipažinome po vieno koncerto Škotijoje. Ir nuo to laiko jau treti metai jis siunčia sveikinimus, dovanoja atvirukus Valentino dienos proga, rašo eilėraščius. Negaliu sakyti, kad jis yra įkyrus. Man malonu, kad jis taip platoniškai ir gražiai man asistuoja“. 

Ir ne svajonių princas šiuo metu merginos galvoje. „Svajoju turėti agentą, kuris galėtų pasirūpinti koncertais. Neturiu daug laiko ir, svarbiausia, nelabai patinka užsiimti piniginiais reikalais. Būtų gerai, jei nereikėtų galvos sukti dėl honoraro, salės, reklamos. Tenka gyventi viltimi, kad toks žmogus atsiras. Reikia sėkmės šiuose dalykuose“, - atsidūsta lietuvaitė.

Barbican, Royal Festival,  Purcell Room, Wigmore... Lietuvaitei jau teko pagroti beveik visose garsiausiose Londono salėse. Mergina ne kartą koncertavo Lietuvoje, o taip pat aplankė Rusiją, Izraelį, Švediją, Graikiją, Čikagą, Italiją bei kitus pasaulio miestus, tarptautinius festivalius. 

„Wigmore salė man yra pati gražiausia iš visų kuriose teko groti. Bet svajone išlieka Carnegy Hall Niujorke“, - sako muzikantė. Vienintelė garsi  vieta Anglijos sostinėje, kurioje Evelinai dar neteko pagroti – Karališkoji Alberto koncertų salė. „Dar labai norėčiau koncertuoti Šveicarijoje, Niujorke“, - priduria ji. 

„Anglams labai svarbi muzikanto išvaizda, - britiška patirtimi dalinasi mergina. - Tad stengiuosi rūpintis savo sceniniu įvaizdžiu, kad įtikčiau ne tik muzikos gurmanams, bet ir ieškantiems vizualios estetikos“. Pas mėgstamą siuvėją Lietuvoje Evelina jau pasisiūdino žalią, raudoną, aukso bei dramblio kaulo spalvų apdarus. 

Gyvenimą Londone Evelinai dar labiau praskaidrina į svečius atvažiuojantys jos šeimos nariai. Bent jau vieną kartą metuose lietuvę aplanko brolis, sesuo, tėtis ar mama. „Prašau visų atvažiuoti skirtingu metu, kad man tas malonumas ilgiau tęstųsi, - juokiasi ji. - Mamai patinka džiazas. Tad jei atvažiuoja ji - einame klausytis džiazo, jei sesuo -  į salsos klubą, su broliu – pašokti. Tėčiui patinka sėsti į traukinį ir išvažiuoti kažkur už Londono. Išsirenkame mažą miestelį, nuo Londono apie valanda kelio, ir važiuojame pasižiūrėti“.

Evelina sako nenorinti skambėti banaliai, bet labai džiaugtis Londonu trukdo šeimos ilgesys. „Be to, čia viskas  labai brangu. Ir ne tik. Sostinėje yra labai daug žmonių, tačiau kartais jautiesi niekam nereikalingas. Lietuvoje kitaip – ten giminės, šeima. Be abejo, nelengva gyventi kitur (ne tik muzikantams), tačiau viskas man  klostosi neblogai“.


Raktažodžiai: lietuviai jkmuzikagyvenimo budas

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta