Liepos 22, 2011
Įdomiausi man kelionėse – žmonės
JULIJA KASPARAVIČIŪTĖ
© Asmeninis albumas
Šita knyga patiks visiems, kurie perka organišką maistą, prie veidrodžio praleidžia bent tris valandas per dieną, mėgsta fotografuotis pusnuogiai, nežiūri televizijos, bet yra feisbuko vergai; dirba ką nors prie meno, arba yra buhalteriai, svajojantys būti prie meno. Žodžiu, visiems snobams, idiotams, hipiams, jupiams, visiems, išbyrėjusiems po Milano, Londono, Honkongo gatves ieškoti išsipildymo, klaidžiojantiems po svetimas žemes arba tiems, kurie yra svetimšaliai savo pačių namuose. 
Taip lengvai ironiškai savo pirmąjį romaną apibūdina Gabija Grušaitė (24m.). Pagavau autorę tądien, kai Londone vyko jos knygos Neišsipildymas pristatymas. Mintyse rezgiau planą, kaip reikės protingiau sudėlioti klausimus – visuomet jaučiuosi tuščia prieš gyvenimo prasmę visur besistengiančius įžvelgti rašytojus. Kažkaip pasidarė lengviau, kai į interviu atkaukšėjo nedidukė blondinė tigrinių raštų paltuku. Po kelių dienų ji susikrovė ketverius metus gyvenimo Londone į kuprinę ir iškeliavo šešiems mėnesiams į Indoneziją. 
 
- Koks jausmas rankose laikant savo debiutinį romaną? 
- Iš tiesų galvojau, kad tai bus labai didelis įvykis mano gyvenime. Bet kadangi visi paruošiamieji darbai užtruko daugiau nei pusmetį, tai man tik pasijautė palengvėjimas, jog pagaliau knyga išleista, pagaliau viskas baigta.  
 
- Lauki, kokia bus skaitytojų reakcija? 
- Taip. Įdomu kaip žmonės reaguos perskaitę romaną. Jau sulaukiau kultūros leidinio Šiaurės Atėnai nuomonės. Jie pasakė, kad nė už ką nespausdins nė vienos ištraukos. Jiems pasirodė, jog knyga yra apie seksualines mažumas, ne rimta, tuščia, apie paleistuvavimą.  Pagrindinės romano herojės – dvi merginos, Rugilė ir Ugnė. Aprašomi jų gyvenimai nuo Niujorko iki Barselonos. Ir jų meilės istorija. Taip, tai yra meilės istorija tarp dviejų merginų. Bet knyga nė trupučio nėra apie seksualines mažumas ar paleistuvavimą. Pagrindinė veikėja Rugilė yra be charakterio, be istorijos, be šaknų. Ji užpildo kitų žmonių šešėlius, jų gyvenimus ir, norėdama pati save suvokti, ji turi būti šalia kažkokio stipraus žmogaus. Man atrodė, kad būtų kvaila, jei tas stiprus žmogus būtų buvęs vyras. Tai klišė, taip neįdomu. Todėl šalia jos esantis žmogus  - kita moteris, kita mergina, su skirtingu charakteriu. Kol nebaigiau rašyti knygos, visiškai negalvojau apie mažumas, jų problemas, istoriją. O Lietuvoje kaip tik prasidėjo tas paradas, ginčai, demonstracijos, politikavimas. Tikrai nenoriu, kad į šią knygą kažkas žiūrėtų kaip į politiką. Man seksualinės mažumos yra natūralus dalykas ir apie jas rašau kaip apie natūralų dalyką, tad nenoriu, kad tai būtų kažkaip akcentuojama. 

- Ar skaudu klausytis kritikos? 
- Ne, visiškai ne. Įsivaizduoju, kad knyga sukels daug neigiamos reakcijos. Daug kas sakys, kad ji yra populistinė, rimti žmonės sakys, kad knyga ne rimta, kiti, kad knyga pretenzinga, apie lesbijietes ir panašiai. Tai yra normalu. Jei būčiau labai norėjusi patikti rimtiems žmonėms, tai būčiau rašiusi apie kaimą, jei būčiau norėjusi įtikti kitai grupei - būčiau rašiusi apie meilę kur nors kurorte. Nors dalis kritikos – labai svarbu.  Rašydama savo antrą knygą labiau apmąstysiu sakinius, nes jie kai kur yra per daug poetiški, ilgi. Mano mėgstamiausiais rašytojas Marselis Prustas. Todėl daugelyje sakinių liejasi viskas apie tai kas vyksta, apie kambarius, vietas. Kritika yra gerai, bet jei kritikuoja žmonės, kurių aš negerbiu – tai man nei skaudu, nei ką. Su draugais kartais juokiamės iš lietuviškų kūrybinių institucijų, kurių nariai tik daug geria ir vienas kitam rašo odes apie tai, kaip jie puikiai rašo. Dėl to lietuviška literatūra ir yra tokioj keistoj būsenoj: nuvažiavus į Lietuvą noriu nusipirkti lietuviškų knygų, bet, pastovėjusi  priešais lentyną, išeinu tuščiomis. 
 
- Pranešimai spaudai skelbia, kad Neišsipildymas sukels šurmulį lietuvių literatūros padangėje. Ar būtent dėl to, kad romanas pasakoja apie netradicinę meilę? 
- Ne, nemanau, kad todėl. Nors man sunku atsakyti pačiai, nes tada skambės pagyrūniškai. Knyga galbūt atrodo kitaip parašyta, neįprasta. Nesakau, kad Lietuvoje nėra gerų rašytojų. Tiesiog jie yra skirtingos kartos. Jie turi savo suvokimą, kuris labai labai skiriasi nuo mūsų suvokimo. Aš devyniolikos atvažiavau į Londoną, studijavau antropologiją, labai labai daug keliavau. Tad knyga sukels šurmulį ne todėl, kad ji yra apie seksualines mažumas, bet galbūt dėl to, kad joje aprašyta viskas, kas dar neaprašyta lietuvių literatūroje.  
 
- Kada pradėjai rašyti šį romaną? 
- Devyniolikos. 
 
- Kaip pati papasakotum apie knygą? 
- Knygos veiksmas apima apie dešimt pagrindinių herojų gyvenimo metų. Aprašoma labai daug kelionių, Paryžius, Barselona, gyvenimas skvotuose. Kalbama ir apie politiką. Bet ne apie Lietuvos, o apie Palestinos, Izraelio, Gvantanamo įlanką (Guantanamo Bay).  Nenorėjau per daug cenzūros, bet kalbos redaktoriai padarė savo juodą darbą. Iki šiol negaliu žiūrėti kaip iškarpė žodžius, kaip neleido naudoti slengo, originalių pavadinimų. Pavyzdžiui, neleido naudoti originalaus žodžio Essaouira. Tai uostas Maroke, prie Atlanto vandenyno. Labai specifinė rašyba. Vietovardis atrodo kaip burtažodis, jei parašytas originaliai. Knygoje jį ir naudojau kaip burtažodį, kurį kartais sapnuodavo herojė kaip tolimą kraštą, miražą. O kalbininkai žodį ištaisė  į kraupų lietuvišką vertinį Es Suvaira ir argumentai buvo tokie, kad lietuvių kalbos vietovardžių žodyne yra taip nurodyta. 
 
- Tad galutinė knyga nėra vien tavo darbas? 
- Daug ištaisyta. Tarkim buvo sakinys, kad einu nuo Bank'o (metro stotis Londone), o ištaisė, kad einu nuo Anglijos banko. Visai keičiasi esmė. Ir negali ginčytis. Nes Lietuvos kalbos komisijos įstatymai tai beveik šimtaprocentinė inkvizicija ir cenzūra. Neįsivaizduoju kaip galima gyvinti ir plėsti kalbą, jeigu neleidžia. 

- Knygos herojės labai daug keliauja. Londonas, Helsinkis, Niujorkas, Honkongas, Barselona. Ar tu visus tuos miestus aplankei pati? 
- Nesu buvusi Honkonge, Helsinkyje. Bet pagrindiniai aprašymai, Londono, Barselonos, Essaouira - iš mano pačios kelionių. Labai domiuosi kelionėmis ir mano antropologijos  disertacija buvo apie turizmą. Po kelių metų žadu rašyti doktorantūros darbą ir vėl norėsiu tai sieti su kelionėmis, turizmu, vietomis, geografija, skirtingomis kultūromis. 
 
- Labai daug keliauji. Papasakok apie savo keliones, ne apie knygos herojų. 
- Pirmoji didelė kelionė buvo į Artimuosius Rytus – Egiptas, Jordanija, Sirija, visa Turkija ir Bulgarija. Keliavome apie du mėnesius. Praeitą rudenį buvome Azijoje, Vietname, Singapūre, Tailande, Malaizijoje. Apkeliavom labai daug šalių Europoje. Maroke daug kartų buvom. Dažniausiai keliauju su savo vaikinu, bet kartais ir su draugų grupe. Šiaip pastebėjau, kad lietuviai pradėjo daug ir drąsiai keliauti. Labai smagu.  
 
- Tai tau tikriausia lengviau išvardinti, kur dar nebuvai? 
- Nebuvau Skandinavijoje, Graikijoje, Amsterdame, Balkanuose. 
 
- Kelionės tikriausiai įkvepia naujom istorijom? 
- Na aš keistai žiūriu į keliones. Mano vaikinas iš manęs juokiasi, kad man kelionės tai kaip priklausomybė nuo narkotikų. Negaliu nusėdėti vietoje ir jei prabūnu Londone neišvažiavus kokius du mėnesius man jau važiuoja stogas.  Keliaudama nemanau, kad tos šalys mane kažko tai moko ar pamatau kažką naujo ir nematyto. Įdomiausia man kelionėse - žmonės kurie keliauja, turistai. Stengiuosi suprasti, kodėl žmonės tiek daug keliauja ir kas priverčia juos judėti, įveikti beprotiškus atstumus, bėgti toliau nuo namų. Ko jie ieško, kodėl?   Pietryčių Azija man labai patinka. Indijos nemėgstu. Indija man per dvasinga. Nors iš tiesų Indijoje dar nesu buvusi. Sakau taip tik todėl, kad labai nemėgstu žmonių, kurie važiuoja į Indiją. Nes labiausiai pasaulyje nemėgstu hipių. Hipiai yra specifinis terminas, kurį mes sugalvojom draugų tarpe. Hipiais arba dvasingais žmonėmis vadinam tuos, kurie kalba užsimerkę ir yra įsitikinę, kad žino pasaulio tiesą ir dažnai smerkia kitus žmones. O dvasingiausia knyga, kurią jie yra perskaitę, tai Paulo Coelho Alchemiką. Arba sutinki tokius Tailande ir jie sako: o žinai, aš dabar važiuoju į autentišką kaimelį ir ten patirsiu tą tikrąją dvasią. Atrodo, kad jie yra vieninteliai, kurie tą dvasią patiria, o visi kiti tai ne. Labai juokinga. Mane domina, kodėl žmonės nenori būti turistais. Kas yra tokio neigiamo tame turistų suvokime. Kai pagalvoji, mes dažnai patys būnam turistais savo pasaulyje, į viską žiūrim slinkdami pro šalį, neįsipareigojam vienai vietai.  
 
- Kaip atvykai į Londoną? 
- Baigiau Čiurlionkę (M.K. Čiurlionio menų gimnaziją). Metus pasimokiau Vilniaus Universitete kultūros istoriją. Lietuvoje studijuoti buvo beprotiškai lengva ir neįdomu. Iki šiol nesuprantu, kam reikia nusirašinėti per egzaminus. Tu eini mokytis, tai yra tavo laikas, tavo bakalauras. Nenorėjau baigti VU nieko neišmokusi. Suprantu, kad tai ne dėstytojų kaltė. Jie turi konspektus, kurie tokie patys metų metus, nieko naujo. Į Londoną atvykau studijuoti antropologijos ir medijų bakalauro  Goldsmiths universitete. Nesakau, kad Anglijoje universitetai tobuli. Bet studijuoti čia tikrai įdomiau. Išmokau kaip kritiškai naudoti literatūrą, pasitikėti savo idėjomis. Informacijos prasme studijos Lietuvoje ir čia yra panašios – kiek nori, tiek pasiimi. Bet labai skiriasi patys reikalavimai. Čia reikėdavo perskaičius kūrinį parašyti savo kritinę nuomonę ir nesigėdinti jos, improvizuoti, įžvelgti kažką naujo. O Lietuvoje tiesiog turi išmokti, ką tau dėstytojas sako. 
 
- Kaip manai, ar knyga pasirodys visai kitokia tave sutikusiems, pažįstamiems žmonėms. Ar rašytojas ir knyga turi būti tapatinami? 
- Išvaizda apgaulinga. Tikrai niekas neįsivaizduoja manęs mažos blondinės mergaitės. Daugelis žmonių mane sutikę galvoja, kad esu labai švelni, labai trapi, labai linksma ir turbūt niekas nesitiki tokio humoro jausmo. Kai pirmą kartą susitikau su savo redaktore ji taip pat buvo labai nustebusi, nes tikriausiai manė, kad vilkėsiu ilgą sijoną. Ar turi knyga būti tapatinama su rašytoju? Jei aš taip parašiau, vadinasi taip galvoju. Bet būtų kvaila galvoti, kad aš lesbijietė ar panašiai. Nereikia įsivaizduoti, kad jei rašau apie tai, tai tokia ir esu. Taip, tai atspindi mano pažiūras, mano tolerantiškumą, nes aš nemanau, kad seksualines mažumas reikėtų skirstyti. Jei mes kažką mylim, kažkam jaučiam trauką, tai kodėl gi nebūti su tuo žmogumi? Ir kodėl visuomenei tai trukdo? Visi kalba apie vaikus, šeimą. Aš tada pasižiūriu į asocialias šeimas, kuriuose yra mama, tėtis, bet vaikai iš jų nieko gero negauna. Išpūstas politinis burbulas. 
 
- Ar po studijų ir kelionių žadi grįžti į Lietuvą? 
- Žinau, kad ateis ta akimirka, kai reikės pasirinkti, kurią šalį vadinti namais, kur sukurti šeimą, auginti vaikus. Tačiau kol kas apie tai negalvoju, noriu dar pakeliauti po Pietų Ameriką, pagyventi Buenos Airėse. Ateityje planuoju susirasti darbą susijusi su antropologija. Be to, jau pradėjau rašyti antrą knygą. Jos pagrindinis veikėjas bus vyras. Pasakosiu apie jo keliones po Aziją. 
 
Gabijos Grušaitės romaną Neišsipildymas galite įsigyti www.knygnesys.co.uk.



 
Raktažodžiai: KnygosKnygnešysGabija Grušaitė

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta