Ore dažniausiai viskas atrodo kitaip. Apie geram restoranui prilygstančią lėktuve siūlomo sumuštinio kainą  net nesusimąstau ir su pasigardžiavimu valgau kelių dienų senumo gaminį su krevetėmis, varvantį majonezu. Į tokį ant žemės net nepažiūrėčiau.

Maršrutas Londonas - Lietuva. Vartau Ryanair kompanijos žurnalą ir elektrinis ausų krapštukas, šuns lojimą kontroliuojantis antkaklis ar kates iš sodo baidantis prietaisas neatrodo tokios jau ir prastos idėjos, nors vargu ar bent vienas produktas sulauktų Dragon‘s Den verslo magnatų investicijos.

Ore viskas kitaip. Todėl, kol skraidau įsimylėjusi, visi pigūs triukai tinka. Nesvarumo būsena veikia labiau nei mano smegenys ir bet koks ‚nevykęs sumuštinis‘ vilioja. Nematau išsiskyrusio vyro su dviem vaikais, kuriam esu trumpas romanas ir kelios aistringos vakarienės, besibaigiančios seksu ant stalo. Matau Mr M, kuriam nepasisekė meilėje ir kuris nori iš naujo sukurti šeimą. Man jo gaila, noriu iš naujo padaryti jį laimingu.

Nuobodus savimyla atrodo sėkmingu finansininku, kuris ieško tos vienintelės ir  guodžiuosi Amelijai, kad jam esu per prasta, netobula. Jo tobulai išlyginti marškiniai ir raudonas šilko kaklaraištis... Kas lieka juos nuvilkus jau nepastebiu.

Tikiu nuotykių ieškotoju  australu, į ausį dviprasmiškai šnabždančiu, kaip jis išbandė daugybę traukinių ir lėktuvų. ‚Dabar man reikia mažyčio automobilio su tavimi‘, - svaigstu pasijutusi, kad sutramdžiau amžiną keliautoją, kol suprantu, kad su bet kokia transporto priemonė mums ne pakeliui.

Svaigimo istorijos kartojasi ir su kiekvienu skrydžiu – ilgiau ar trumpiau pabuvus ore – tenka nusileisti.

Maršrutas Lietuva – Londonas. Kol esu aukščiausiame taške, net nejaučiu, kad skrendu. Baisiausias yra nusileidimas. Kada bet koks smarkesnis vėjo gūsis sudrebina lėktuvą ir rankos tvirtai įsikabina į kėdę. Užsimerkiu, bandau galvoti apie gražius dalykus, tačiau mintimis labiausiai noriu sėkmingai nusileisti. Ir tik pajutus trenksmą į kietą grindinį suprantu, kad geriausiai jaučiuosi ant žemės.