Ant žmonių minios Oxford‘o gatvėje šį kartą neliesiu apmaudo. Verčiau prisiminsiu. Gražiausia dovana, kurią kažkuomet padovanojau vienam mylimiausių žmonių – kažkas kvepiantis braškėmis, primenantis lietuvišką žiemą, švelnus kaip aksomas, plasnojantis drugeliais... Gera stebėti, kaip viena po kitos iš Kalėdų dovanų maišo  buvo traukiamos svajonės.

Gražiausia dovana, kurią gavau? Aviečių spalvos pledas, Sigutės B. iliustruota knygelė apie meilę vaikiškai, senovinis veidrodėlis, kaitinantis Santana dainų rinkinys, kompiuterinis žaidimas (kurio net neišpakavau), M dydžio padėvėti vyriški marškiniai, termose vandeniu virtęs iš Lietuvos man gabentas sniegas... Bandau pasakyti, kad blogų dovanų nebūna. Ir kaip filmo Ally McBeal herojė, šaldytuve laikiusi sniego senį, saugau tirpstančio laiko ledukus.

Draugė Simona pasakojo, kaip ilgai ji tikėjo Kalėdų seniu. Ir tik pastebėjusi pažįstamas senelio šlepetes, kyšančias iš po raudonos mantijos, užuodė, jog kvepia apgaule. Ar ne visi mes jautėmės šiek tiek apgauti? Pamenu, su mažuoju broliu net braižydavome planus, kaip, kada ir pro kur galėjo ateiti senis ir kur kitą kartą jo tykoti. Tačiau daugelį kartų apgauta, aš vis dar norėčiau, jog kažkas melu priverstų žmones svajoti. Apie gražius dalykus.

Londone kol kas neregėti gražiausios žiemos puošmenos – sniego. Ir labiau už spindinčiomis Kalėdų girliandomis išpuoštas gatves šildo žinojimas, jog esi mylimas ir laukiamas, jog myli ir lauki. Noriu susikurti savo žiemos pasaką. Prie židinio, vilkėdama elniukais papuoštą šiltą megztinį, avinti močiutės megztas vilnones kojines, už lango siaučiant pūgai.