Liepos 14, 2017
Anglų kalba išleistoje knygoje - šiurpinančios Amerikos lietuvių istorijos

Ką tik anglų kalba išleistoje knygoje WE THOUGHT WE‘D BE BACK SOON. 18 STORIES OF REFUGEES 1940-1944 – 18 iki skausmo atvirų pokalbių apie tai, kodėl ir kaip lietuviai traukėsi į Vakarus per Antrąjį pasaulinį karą.
 
Prieš trejetą metų išleista pokalbių knyga  „Manėm, kad greit grįšim. 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940-1944“ (Vilnius: Aukso žuvys, 2014), kurią sudarė Dalia Stakytė Anysienė, Laima Petrauskaitė VanderStoep ir Dalia Cidzikaitė, buvo itin palankiai įvertinta skaitytojų, literatūros kritikų ir už nelengvą istorinę atmintį be interpretacijų apdovanota garbinga Patriotų premija.

Angliškas knygos „We Thought We‘d Be Back Soon. 18 Stories of Refugees 1940-1944“ leidimas skirtas daug platesniam skaitytojų ratui – užsienio skaitytojams ir ypač pabėgėlių duonos ragavusių JAV lietuvių vaikams ir vaikaičiams, kurių nemaža dalis šiandien jau sunkiai ar visiškai nesupranta lietuviškai.

Knygoje – aštuoniolika pokalbių su Amerikos lietuviais, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti palikti Lietuvą ir trauktis į Vakarus nuo artėjančio sovietų fronto ir tremties grėsmės. Knygos  pašnekovai atvirai pasakoja apie traukimosi iš Lietuvos aplinkybes, gyvenimą DP stovyklose Vokietijoje, apsisprendimą emigruoti ir galiausiai įsikūrimą Jungtinėse Valstijose.

Skaitytojams atskleidžiama daug įdomių ir šiurpinančių pasitraukimo detalių, pasakojančių, koks iš tiesų buvo lietuvių keliavimas į Vakarus  karo metu. Visų aštuoniolikos knygoje aprašytų emigrantų sunkumus galėtų iliustruoti vienos iš knygos sudarytojų – Laimos Petrauskaitės VanderStoep – asmeninė pasitraukimo istorija: „Buvau penkerių, kai 1944 m. rugpjūtį su tėveliais išplaukiau iš Šventosios į Švediją. Kelionė buvo kupina nuotykių: perpildytas laivas audros metu pradėjo skęsti, viską, ką turėjome, teko išmesti, sugedo variklis, kunigas visiems suteikė paskutinį palaiminimą. Negana to, nuskendo gedimą bandęs pataisyti laivo kapitonas švedas. Ir nors Gotlandą šiaip ne taip pasiekėme, kitą dieną laivas nuskendo uoste. Po internavimo ir pabėgėlių stovyklos apsigyvenome Stokholme, o 1948 m. emigravome į JAV.“

Visi knygos pašnekovai teigė manę ir tikėję, kad jei ne po pusės, tai po metų tikrai grįš į Lietuvą. Taip atsirado knygos pavadinimas. Nuo sovietų represijų ir trėmimų trauktasi daugiausia į Vokietiją, iš kurios buvo lengviau grįžti į tėvynę, o, paaiškėjus, jog sovietai iš Lietuvos neišeis, vėliau išvykti į JAV, Kanadą ir kitas karo pabėgėlius sutikusias priimti šalis.

Daugelis Lietuvos gyventojų, po daugiau nei 50 metų vertinantys tuometinius emigrantus, net neįsivaizduoja, su kokiais sunkumais jie susidūrė ir kiek daug išbandymų ir netekčių jie patyrė. Knygoje išsamiai ir be pagražinimų pasakojama apie negailestingą ir brutalią išeivių kasdienybę Antrajam pasauliniam karui baigiantis ir po jo.

Meninis knygos viršelio sprendimas kalba apie dvigubą lietuvio tapatybę – atplėšimą nuo Lietuvos ir sunkų karo laikmetį. 18 pokalbių papildo įvadiniai sudarytojų straipsniai apie knygos sumanymą, jos sukūrimą, istorinį to laikotarpio kontekstą, žemėlapiai ir kitos iliustracijos. Kartu su spausdinta knyga netrukus el. knygynuose pasirodys ir elektroninė jos versija.

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Patvirtinimo kodas

Panašūs straipsniai