Rugpjūčio 25, 2015
Vasaros stovyklos vadovas tiki, kad lietuvių visame pasaulyje yra 6 mln.
londoniete.lt
Žmonės, kurie prisidėjo prie stovyklos veiklos, nesureikšmindami, nuoširdžiai, savanoriškai ir be atlygio dirbo savo darbą - yra nepakartojami. © Darius Šulcas nuotr.

Jau kelerius metus iš eilės Hiutenfelde (Vokietija) organizuojama tautinė etnokultūrinė vasaros stovykla vaikams: būtent lietuviams arba lietuvių kilmės vaikams, gyvenantiems ne Lietuvoje. Šiais metais stovykla vyko liepos 25 – rugpjūčio 2 dienomis tema – viena gražiausių lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Į stovyklą susirinko ne tik gyvenantys Vokietijoje, bet atvažiavo ir iš kitų šalių. Nemažai vaikų buvo iš mišrių šeimų, kuriose tik mama arba tėtis kalba lietuviškai. Žinoma, visi vaikai šneka lietuviškai, tačiau vieniems tai sekėsi lengviau, kitiems truputį sunkiau.

Darius Šulcas nuotr. Darius Šulcas nuotr.

Darius Šulcas nuotr. Darius Šulcas nuotr.

Organizatoriai ypač džiaugiasi pačių tėvelių iniciatyva ir gražiais gestais: paskutiniąją stovyklos dieną, visus nudžiugino netikėta vienų tėvų staigmena. Pastarieji, atvykę iš Londono, stovyklautojus ir kitus tėvus vaišino lietuviškais šaltibarščiais bei cepelinais. Šventės rengėjai, pasėmę šaukštą skanių šaltibarščių ir nuriję subrendusią mintį, suprato, koks neįkainojamas darbas atliktas, kokios yra svarbios mūsų tautai ir išeivijai tokio pobūdžio stovyklos.

Pastaroji stovykla, vykusi Hiutenfelde, buvo organizuojama remiantis autentiška lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Visi renginiai buvo ne tik šiaip sau pramoga tėvams, vaikams ar stovyklos vadovams: pvz., pirmosiomis dienomis lietuviškai pakalbintas vaikutis sunkiai perjungdamas žodyną sako, kad jis yra vokietis (greičiausiai, vienas iš tėvų vokietis),  o štai išleistuvių vakaro metu jau ramiu ir užtikrintu balsu to paties paklausus, tikina esąs lietuvis – tai nuostabios akimirkos, atperkančios visus darbus ir rūpesčius. 

Darius Šulcas nuotr. Darius Šulcas nuotr.

Žinoma, pirmąsias pora dienų girdėjosi beveik tik vokiečių kalba, visiems suprantama ir graži, tačiau jau trečią – ketvirtą dieną vaikai šurmuliavo autentiška, gimtąja lietuviu kalba. Tuomet įžvelgiamas tas nenusakomas didelis ir vertingas daugelio žmonių indėlis: vadovų, savanorių ir žmonių, kurie mielai dalinosi tuo, ką turi sukaupę geriausio. 

Stovyklos vadovai tiki, kad iš šių mažučių daigelių išaugs solidūs žmonės, kurie apie Lietuvą žinos labai daug ir ne kartą užsuks, vis papildydami savo turimas žinias apie tėvynę. Gal, savo laiku, nuveiks reikšmingų darbų Lietuvos labui, niekada negali žinoti.
Todėl būtų nuodėmė pamiršti visas kitas šeštadienines mokyklėles, mokyklas, tarp jų ir Vasario 16-osios gimnaziją bei visus entuziastus išsibarsčiusius po platųjį pasaulį. Taip pat labai svarbi Lietuvos Užsienio ir Švietimo ministerijų, Ambasadų parama vykdomai veiklai, jos skatinimas. Dar ir šiandien galime žavėtis ir senosios kartos lietuviškojo švietimo užsienyje veikla, pasimokyti iš jos. Be abejo, nepamirškime domėtis ir tyrinėti ir kitų šviesuolių veiklą.

Darius Šulcas nuotr. Darius Šulcas nuotr.

Ateina laikas ir žmonės susipranta. Ir visos akcijos, apjuosiančios pasaulį trispalve, himnu – tai krislai iš mozaikos, kuriuose įžvelgęs savo atspindį, klausi ne „Ką man duos ta Lietuva?“, o „Ką aš dar galėčiau padaryti, kad ji spindėtų ir ja grožėtųsi?“ Džiugu, kad padori ir darbšti tauta yra vis labiau vertinama.

Cepelinai, antras patiekalas stovyklos uždarymo dieną, prispaudė visas mintis ir pojūčius prie sienos faktais. Šiandien, kai lyderiaujančių šalių ekspertai siunčia kosminius laivus į visatos platybes, žmogus sukūręs dainą gimtinei „Lietuva, o šalele“, atsibudęs ryte didžiosios įmonės „Amazon“ svetainėje randa ‒ „Lietuva, o alele“, o dainos autoriaus pavardei taip pat trūksta š raidės (Darius Ulcas) – tada supranti, kaip netoli mes nuėjome nuo balanos laikų.

Darius Šulcas nuotr. Darius Šulcas nuotr.

 Interneto platybėse kalba gerokai išsikraipė, todėl žavi tie žmonės, kurie nebijo pasakyti: „O tu ką, neturi lietuviškos klaviatūros?“ Lemputė jau dega antrą šimtmetį, o mes vis dar už raštą turime kovoti, tiesa, nebe taip aršiai kaip knygnešių laikais. 
Kol gyva kalba – gyva tauta. Ir kiekvienas prisidėjęs prie jos išsaugojimo, puoselėjimo, garsinimo vertas didžiulės pagarbos. Kiekvienas atliekantis šį darbą turėtų didžiuotis savimi. Galima perfrazuoti W. Churchill posakį:  „Kas išgelbėjo žmogų, išgelbėjo pasaulį“. Taigi kas pasirūpino lietuvybe užsienyje, išgelbėjo Lietuvą. Visi jie yra to nematomo fronto kariai.

Grįžkime į stovyklą. Ją supo atsidavę žmonės gyvenantys ne tik Vokietijoje, bet ir atvykę iš Lietuvos. Ir ta šiluma, supratimas, vertybių ir tapatybės perdavimas augančiai kartai užbūrė ir mažus, ir didelius. Kiekvieną vakarą vykdavo dienos aptarimas, analizavimas, veiklų pasiskirstymas. Edukacinių užsiėmimų lektorės dr. Sandra Petraškaitė-Pabst iš Štutgarto, Salomėja Burneikaitė iš Lietuvos žavėjo savo kompetencija, įdomiai vedamais užsiėmimais. 

Darius Šulcas nuotr. Darius Šulcas nuotr.

Ypač gražios buvo Klaipėdos universiteto lektorės Salomėjos Burneikaitės lietuviškos dovanos iš Lietuvos ‒ nuo kankorėžio su Tėviškės kvapu iki gyvenimiškų pamokų, pagrįstų pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvais. Na, o kai ji vedina pasakos įtraukė juos į, sakyčiau, tikrai netrumpą kelionę – įvyko stebuklas. Dvidešimt šeši vaikai ir penki suaugusieji, visą kelią ėjo tylomis įsikibę į vilnonį siūlą, o nutrūkus jam rišdavo mazgą ir vėl eidavo. Nesigirdėjo nė vieno žodžio: nutrūkus siūlui, keldavo ranką. Visa tai truko apie dvidešimt minučių. Tai pakeitė mano žinias, apie vieno žmogaus sugebėjimą valdyti minią. Visi šie žmonės, kurie prisidėjo prie stovyklos veiklos, nesureikšmindami, nuoširdžiai, savanoriškai ir be atlygio dirbo savo darbą, o Darius Šulcas jais žavėjosi ir kartojo: „Visa tai neįkainojama“. 

Taigi vertybės, kuriomis dalijasi su vaikais šie žmonės, tuo metu yra visai kitos. Tu atiduodi vaikams save už tai, kad tau tai rūpi, esi neabejingas, už tai kad tu lietuvis, kuris sėja lietuvišką sėklą Tėvynės labui. Būdamas tiek toli, tiek arti nuo jos. Ir nesvarbu kas tu ‒ išsilavinęs inžinierius ar advokatas, šlavėjas ar emigracijos budulis. Jei tu pasirūpinai, kad tavo, ar kitų atžalos mokėtų lietuviškai, žinotų tėvynės kultūrą, papročius, ar bent išmoktų abėcėlę ‒ tu didis Žmogus. Didžiuokis tuo besrėbdamas šaltibarščius.

Darius Šulcas nuotr. Darius Šulcas nuotr.

 Jei kiekvienas išeivijoje išauginsime po padorų lietuvį, kad ir dorai pakoreguotą Europos, senatvėje, tikiu, nelauksime feisbukuose kas paskutinis užgesins šviesą išeidamas iš Lietuvos. Džiaugsimės, kad, kiek prigesusi ji vėl skaisčiai švies ir joje nebus vietos balanos gadynei ir visokiems pamąstymams apie silkių fabrikus ir senas vogtas magnetolas ar švediškų valčių motorus.
„Gal pasaulis taps labiau savas, o tautinė stiprybė nebus taip stipriai susieta su trimis milijonais savame krašte, bet leis ir diasporos lietuviams jaustis bendros šeimos vaikais, kuriuos, visų pirma, vienija didysis istorijos pasakojimas arba kultūrinė atmintis. Gal kas nors pasakys? Mūsų pasaulyje šeši milijonai, tik reikia gebėti atpažinti, surankioti, suprasti, prisiminti ir siekti angliškai, ispaniškai, portugališkai, vokiškai šnekančius lietuvius pasitikti kaip savuosius“, ‒ knygoje „Karklo diegas“ rašo prof. Egidijus Aleksandravičius.

Darius Šulcas tiki, nes realiai mato žmones, kurie tuos šešis milijonus aktyviai suburia, jų ir randa.

Darius Šulcas nuotr. Darius Šulcas nuotr.

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai