Birželio 7, 2012
Londono Šekspyro teatre - lietuviškas Hamletas
DOVILĖ ILEVIČIŪTĖ, 2
© Londonietė

Visas pasaulis – tai scena. Šie Viljamo Šekspyro žodžiai seniau puošė Londono Šekspyro „Globe“ (Shakespeare's Globe) teatrą ir būdavo suprantami labai tiesiogiai: medinėse ložėse įsitaisę ar aplink sceną sustoję žiūrovai, jauni ir seni, pasiturintys ir vergetos, galėdavo nevaržomi lieti savo jausmus, šaukti iš nepasitenkinimo ar pasigėrėjimo, o drąsesni net išrėžti aktoriaus tekstą. 
 
Daug santūresnė atmosfera „Globe“ vyravo praėjusį šeštadienį ir sekmadienį, kada Eimunto Nekrošiaus režisuotas „Hamletas“ vainikavo šešias savaites trukusį festivalį, kuriame 37 teatrai iš viso pasaulio suvaidino 37 Šekspyro pjeses įvairiomis pasaulio kalbomis. Bet kokiu oru, per lietų ar sniegą be stogo stūksančiame teatro pastate lietuvių pasirodymą susirinkusi minia stebėjo nuščiuvusi, tik retkarčiais nusikvatodama iš šmaikštesnių momentų. Tarp aktorių balsų skambėjimo ir scenos dekoracijų žvangėjimo tik karts nuo karto įsiterpdavo įkyrių malunsparnių, sukančių ratus aplink upę Temzę, burzgimas. O jų buvo ne vienas ir ne du, nes „Meno forto“ trupės debiutas Londone sutapo su viena didžiausių istorijoje britų švenčių – Anglijos karalienės Elžbietos II-osios karūnavimo jubiliejumi. Tad sekmadienį, pertraukoje tarp pirmo ir antro spektaklio, lietuviai aktoriai iš „Globe“ teatro balkono stebėjo įspūdingą laivų paradą Temzės upėje. 
 
„Aišku čia yra simbolinė vieta“, - santūriai bet užtikrintai sako Eimuntas Nekrošius. Žodžiams šykštus interviu žurnalistams metu vienas iš geriausių ir žymiausių Lietuvos režisierius negaili jų repeticijose. „Nesigirdi! Kirsk energingiau! Erdviau, reikia erdviau. Pažiūrėk į dangų“, - aktoriams repeticijos metu diriguoja E.Nekrošius. Pačiame centre priešais scena, kol kas visiškai tuščiame teatre aktorių vaidybą stebintis režisierius atrodo rūsčiai. Pro jos akis nepraslysta nė menkiausia detalė. 
 
„Dirbti su E.Nekrošiumi yra sunku tik tiems, kurie neturi humoro jausmo“, - šypsosi pagrindinio vaidmens atlikėjas Andrius Mamontovas.
 
„Mums didžiulė garbė užbaigti šį festivalį. Suvaidinti „Hamletą“ čia, „Globe“ teatre, yra viena iš dviejų svarbių vietų, kuriuose šis spektaklis turi būti suvaidintas“, - pakiliomis emocijomis dalinasi jis. Pasak dainininko, kitą svarbią vietą, Danijos Elsinoro pilį trupė jau aplankė prieš vienuolika metų. „O dabar ir čia, Šekspyro šventovėje. Tai labai simboliška. Ir pati vieta yra energetiškai labai miela. Geras jausmas. Jaučiuosi dalyvaujantis kažkokiame ypatingame įvykyje. Net jeigu po šito renginio, mes daugiau neberodysime „Hamleto“, tai būtų nuostabus finalinis taškas.“, - kalba A.Mamontovas, bet čia pat prasitaria, kad pabaiga kol kas dar nekvepia ir trupės rudenį laukia gastrolės Italijoje.   
 
Trys pasirodymai per dvi dienas. Aktoriai pripažįsta, jog tai pirmas kartas kada jų laukia daugiau nei vienas pasirodymas per dieną. „Apie skaičių sunku galvot. Visada galvoji apie kokybę, ne kiekybę. Kai viskas praeina vertini ne tai, kiek suvaidinai, bet kaip suvaidinai, kaip žiūrovai tave priėmė“, - teigia A.Mamontovas. 
 
 „Hamleto“ spektaklis, atrodo, reikalauja tiek fizinės, tiek emocinės ištvermės. „Ypatingai fizinės, - pritaria pagrindinio vaidmens atlikėjas. - Pirmi metai šioje rolėje buvo išties sunkūs, nes atiduodavau paskutines jėgas ir pabaigoje likdavau visiškai tuščias. Laikui bėgant išmokau paskirstyti jėgas. Aišku, po kiekvieno spektaklio vis dar jaučiamės kaip po muštynių – visur mėlynės. Reikia daug griuvinėti, trankytis. Spektaklis pastatytas tuo principu, kad fizinis veiksmas pagimdo emociją, o ne atvirkščiai“. Emocijas spektaklyje aštrina ne tik veiksmas, bet ir sunkūs daiktai: metalinis sostas, grubus šviestuvas, milžiniškos taurės, sunkūs kailiniai. Viso spektaklio metu virš aktorių galvų kabo plieno pjūklas, kuris, pasak A.Mamontvo, jei nukristų, perpjautų pusiau žmogų. Stovint po juo iš tikrųjų yra nejauku.  
 
Pasak Hamleto vaidmens atlikėjo, šis spektaklis yra labiausiai pasaulį apkeliavęs ir labiausiai įvertintas lietuviškas spektaklis pasaulyje. „Mes su juo apvažiavome virš keturiasdešimties šalių, jis arba atidarinėjo arba uždarinėjo įvairius festivalius, visuomet būdavo garbinguose pozicijose“, - pasakoja jis.

„Hamleto“ dramą Londone lietuviams teko gerokai sutrumpinti. Iš beveik keturias valandas trunkančio spektaklio, pagal „Globe“ teatro reikalavimus, paliktos tik dvi valandinės dalys. Žiūrovai neišvydo ir specialių efektų: originalioje spektaklio versijoje lyja lietus, dega ugnis. Tačiau dėl saugumo sumetimų ugnies nebuvo leista degti. „Galima sakyti, kad sutrumpinti buvo sudėtinga, sunku, bet iš tikrųjų tai yra paprasta“, - vėlgi santūriai komentuoja E.Nekrošius.  
 
Andrius Mamontovas įsitikinęs, kad lietuvių kalba vykęs spektaklis nebuvo problema ir angliakalbiams. „Nekrošiaus teatras yra labiau paremtas veiksmu, nors, žinoma, tekstas vaidina labai svarbią rolę. Režisierius garsus vaizdiniais, režisūriniais sprendimais. Mums yra tekę vaidinti ir visiškai be vertimo Suomijoje (aut.past. „Globe“ teatro šonuose žiūrovai galėjo skaityti anglišką, sutrumpintą pasakojimą apie sceną ar veiksmą) ir žiūrovai jo nepasigedo. Į šį spektaklį galima žiūrėti kaip į kažkokius paveiksliukus, kurie juda.“ 
 
Visgi atrodė, kad „Globe“ teatre savaitgalį didžiąją dalį auditorijos sudarė lietuviai. Aktoriai po pasirodymų sulaukė ypatingai šiltų ovacijų, publika plojo atsistojusi. Andrius Mamontovas dar kartą patvirtino, kad aktorinių gabumų jam netrūksta: ovacijų metu jis keliais rankų mostais pademonstravo, kad publikai atiduoda savo širdį.   


„Spektaklis yra apie tai, kas tarp eilučių, - paprašytas trumpai apibūdinti „Hamleto“ esmę sako A.Mamontovas. - Klausime „būti ar nebūti“ aš visuomet pasirenku „ar“. Manau kiekvienas geras meno kūrinys, ar tai būtų spektaklis, ar kino filmas, žmogų turi priversti nusijuokti, nubraukti ašarą ir palikti apie kažką pamąstyti. Manau šis spektaklis turi visus šiuos elementus“. 
 
Jau penkiolika metų Hamletą scenoje įkūnijantis A.Mamontovas nesiruošia teatro scenos apleisti dar kelis metus, tačiau žino, kad laikas nestovi vietoje. „Man labai pasisekė, spektaklis atvėrė daug kelių mano gyvenime. Hamletu tapau būdamas jo amžiaus – 29-erių, tačiau būtų keista juo tebebūti sulaukus penkiasdešimties, - atviravo A.Mamontovas. - Ateina toks momentas, kada atsiranda neatitikimas tarp tavo realaus amžiaus ir personažo amžiaus. Man visada juokingai atrodė, kai „Hamletą“ vaidindavo kokie penkiasdešimtmečiai aktoriai. Manau mes pajusim tą ribą, kada jau reikės sustoti. Bet čia, šiandien ir dabar yra puiki akimirka, puikus momentas“. „Kokiame vaidmenyje norėčiau nusifilmuoti? Filme „Terminatorius 4“ arba „Matrica 5“, – šypsosi atlikėjas. 
 
Ar šiuolaikinis žmogus supranta Hamletą, - klausiu E.Nekrošiaus. „Man atrodo, kad jis supranta geriau, negu mes supratome prieš penkiolika metu, - atsako režisierius. - Vis dėlto, šiuolaikinio žmogaus žymiai didesnis akiratis, žymiai tolimesni horizontai. Viskas juk vystosi, progresyvumas nestovi vietoje. Prieštaravimas, kad šiuolaikinis žmogus ar jaunimas kažko nesuvokia yra vien tik dėl prieštaravimo. Viskas labai natūraliai slenka. Taip ir turi būti. Nemanau, kad mūsų karta daugiau suvokė ir daugiau išgyveno nei dabartinė“. 
 


 

Straipsnio komentarai

  • Ir as ten buvau... Tarp daugybes nepabugusiu zvarbaus oro, lietaus bei karunavimo jubiliejaus spuciu. Dekui uz nuostabu spektakli ir isimintinas akimirkas. Lauksim ir daugiau lietuvisko meno bei kulturos pazibu
    2. Rima // Birželio 7, 2012 // 13:26
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • As zaviuosi Eimuntu Nekrosiumi! Jis kuria, o ne kazka kaltina. tad paskaicius tokius jo nors ir trumpus, nors ir santurius, sykscius komentarus, koktu net pagalvoti apie tokio plauko rezisieres kaip kokia Ibelhauptaite, kurios kiciniai spektakliai nieko verti ir kuri pastoviai tik klykauja kaip menui nera vietos. Yra vietos tikram, puikiam, susizavejimo vertam menui ir jo kurejams. pagarba visai trupei.
    1. Andrius // Birželio 7, 2012 // 12:59
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • As zaviuosi Eimuntu Nekrosiumi! Jis kuria, o ne kazka kaltina. tad paskaicius tokius jo nors ir trumpus, nors ir santurius, sykscius komentarus, koktu net pagalvoti apie tokio plauko rezisieres kaip kokia Ibelhauptaite, kurios kiciniai spektakliai nieko verti ir kuri pastoviai tik klykauja kaip menui nera vietos. Yra vietos tikram, puikiam, susizavejimo vertam menui ir jo kurejams. pagarba visai trupei.
    1. Andrius // Birželio 7, 2012 // 12:59
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Ir as ten buvau... Tarp daugybes nepabugusiu zvarbaus oro, lietaus bei karunavimo jubiliejaus spuciu. Dekui uz nuostabu spektakli ir isimintinas akimirkas. Lauksim ir daugiau lietuvisko meno bei kulturos pazibu
    2. Rima // Birželio 7, 2012 // 13:26
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai