Tingūs žali slėniai ir saulėje snaudžiantys vynuogynai, amžinu sniegu padengtos kalnų viršūnės, vieniši piemenys, klajojantys rusvomis išdegusiomis stepėmis, dulkėti keliai, antrą tūkstantmetį skaičiuojančios bažnyčios ant uolų ir palmės Juodosios jūros pakrantėje – tai Gruzija, šalis, kurią savo namais vadinu jau trečius metus.

Kraujas ir rožės

Seniai seniai, kai pasaulis buvo jaunas, Dievas skirstė žemę visoms pasaulio tautoms. Vieniems atriekė salynus jūrose, kitiems – derlingus sausumos ruožus. Gruzinai niekur neskubėjo – gėrė vyną ir puotavo, todėl pas Kūrėją pasirodė paskutiniai. Ir jiems atiteko žemės plotas, kurį Dievas buvo numatęs pasilikti sau – šią legendą kiekvienam keliautojui papasakos gruzinai, taip pabrėždami vaišingą ir linksmybes mėgstantį savo šalies gyventojų būdą bei nuostabų kraštovaizdį.

Tačiau tikroji Gruzijos istorija niekada nebuvo rožėmis klota – šią valstybę nuolat plovė kraujo upės.

Gruzinai be galo didžiuojasi savo tradiciniais šokiais, juos moka ir jaunas, ir senas.

Vienuoliai Kaukazo kalnuose, Stepantsminda aplylinkėse.

Straipsnio autorė Pietų Gruzijos – Samsckhe-Džavakheti kalnynuose.

Dabartinėje šalies teritorijoje buvo kelios karalystės – tarp jų ir garsioji Kolchija, į kurią antikos mitinis herojus Jasonas atplaukė ieškodamas aukso vilnos. Gruzija krikščionybę priėmė IV a., o visas karalystes po viena vėliava V a. pabaigoje suvienijo karalius Gorgansali ir sostinę perkėlė į Tbilisį. Tačiau netrukus prasidėjo karai su Persija, Bizantijos imperija bei arabais. Gruzijos aukso amžiumi laikomas XI-XIII a. periodas. Karalius Davit II, taip pat žinomas Aghmašenebeli (Statytojo) vardu, atsisėdęs į sostą 1089-aisiais iš Tbilisio išvijo turkus seldžiukus ir Gruzija tapo viena stipriausių regiono šalių. Karalienės Tamaros valdymo laikotarpiu XII a. pab. suklestėjo šalies menai bei kultūra, tačiau XIII a. pradžioje mongolų invazija užbaigė Gruzijos aukso amžių ir toliau sekė keli šimtai nuolatinių karų su kaimynais metų. XVIII a. pab. karalius Irakli II, siekdamas apsaugoti šalį nuo persų, pagalbos kreipėsi į Rusijos imperiją: esą geriau būti valdomiems krikščionių ortodoksų, nei musulmonų. 1801 m. Gruzija buvo užimta Rusijos ir nepriklausomybę penkeriems metams atgavo tik 1917-aisiais, o 1922 m. tapo Sovietų sąjungos dalimi.

Gruziniškoji Šventoji. Ureki miestelyje palmių pavėsyje bumsint rusiškam popsui ilsisi gruzinų šeimos. .

Batumi. Dar neseniai didžiule statybų aikštele buvęs pagrindinis Gruzijos kurortas dabar tapo tiek gruzinų, tiek ir užsienio turistų traukos centru.

1991-aisiais Gruzijai atgavus nepriklausomybę, šalis paniro į chaosą: kariniai konfliktai su Abchazija, Pietų Osetija, šūviai ir žudynės tamsiose Tbilisio gatvėse, korupcija, nuolat dingstanti elektra, maisto trūkumas, skurdas ir bedarbystė.

Po Rožių revoliucijos į valdžią atėjus Michailui Saakašviliui, padėtis pagerėjo: mafijos atstovai sukišti į kalėjimus (kurie šiuo metu yra perpildyti), susidorota su korumpuota policija, o įvairios reformos bei investicijos į turizmo bei infrastruktūros sektorių kasmet kelia šios šalies pragyvenimo lygį bei pritraukia vis didesnius turistų srautus.

Aišku, gruzinai vis dar gyvena šalia tiksinčios bombos – Abchazijos ir Pietų Osetijos regionų ir juos saugančios didžiosios kaimynės, juolab, kad neatsisakoma planų vėl suvienyti šalį. Tačiau kol kas didžiausia grėsmė sveikatai ar gyvybei – bandymas pereiti gatvę.

Religija – kultūros pamatas

Atvykę į Gruziją pasiruoškite kiekvienam gruzinui atsakyti į šiuos klausimus: „Iš kur esi? Ar tau patinka Gruzija? Ar tau patinka gruziniški patiekalai? Kiek tau metų? Ar esi vedęs/ištekėjusi? Ar tiki Dievu?“. Klausimų eiliškumas gali skirtis, bet būkite tikri – jūsų būtinai paklaus apie maistą, religiją bei santuoką, nes tai – kertiniai Gruzijos kultūros akmenys. Na, savaime suprantama, vynas irgi.

Gergeti Šv. Trejybės bažnyčia 2170 m aukštyje, Kazbegi kalno papėdėje.

Vienuoliai Kaukazo kalnuose, Stepantsminda aplylinkėse.

Nors Gruzijoje oficialiai religija yra atskirta nuo pasaulietinės valstybės valdymo, tačiau gruzinų ortodoksų bažnyčia visuomenėje turi didesnę įtaką nei visi politikai kartu sudėjus. Dauguma popų gyvena pasiturinčiai, važinėja grėsmingai atrodančiais automobiliais su tamsintais stiklais, bažnyčios aukų dėžutės stovi beveik kiekvienoje parduotuvėje, metro stotelėse ar net aukštai kalnuose esančiose kryžkelėse, kur per dieną pravažiuoja vos keliasdešimt mašinų. Gruzinai žegnojasi priešais kiekvieną bažnyčią ar kryžių, kurių šioje šalyje apstu, nesvarbu, kur jie bebūtų – už vairo, viešajame transporte ar su pirkinių maišais. Keliolika sinchroniškai tris kartus persižegnojančių geltono Tbilisio miesto autobuso keleivių – jau įprastas mano akiai vaizdas.

Virtuvė – soti ir riebi

Nacionalinė gruzinų virtuvė verta atskiro teksto. Kulinarinės tradicijos čia perduodamos iš kartos į kartą, o didžiosios daugumos restoranų valgiaraščiai (išskyrus keliolika didžiuosiuose šalies miestuose esančių kitų šalių patiekalus siūlančių užeigų) nesiskiria – eidami vakarieniauti ar pietauti su draugais net nebesivarginame paprašyti meniu.

Valgymo kultūra skiriasi nuo mums, lietuviams, įprastos. Restoranuose maistas užsakomas bendrai – kiekvienam valgytojui padedama tuščia lėkštė, o patiekalai atkeliauja „stalui“. Sąskaita tradiciškai rūpinasi vyrai (moterims labai retai leidžiama prisidėti), o gruzinų svečiai išvis gali piniginę palikti namuose.

Gruzinų patiekalai yra sotūs, riebūs, o jų aštrumas priklauso nuo regiono. Populiariausias užkandis – chačapuri, t.y baltos duonos paplotis su riebiu sūrio bei sviesto įdaru.Chačapuri kiekviename regione daromas įvairiai – vienur sūris yra papločio viduje, kitur – vien tik ant viršaus ar aplietas žaliu kiaušiniu, o Bordžomyje man netgi teko ragauti ant iešmo kepto chačapuri.

Gruzijoje barai – ne vien tik jaunimo zona. Dailininkas Džoni Tbilisio senamiesčio pusrūsyje įsikūrusiame prirūkytame bare esą ieško įkvėpimo tiek savo paveikslams, tiek ir prozai.

Merani – gruziniškas vyno rusys. Vynas čia laikomas ne medinėse statinėse, o didžiuliuose moliniuose induose (net iki 1 tonos talpos), įkastuose į grindinį.

Kita gruzinų virtuvės pažiba – khinkali, t.y. beveik delno dydžio koldūnai su mėsos, grybų ar bulvių įdaru. Restoranuosekhinkali užsakomi ne porcijomis, o po vieną – tačiau retai kada galima užsisakyti mažiau nei penkis. Užsakymą jums atneš, bet pašaipių žvilgsnių neišvengsite – gruzinai retai kada užsisako mažiau nei dešimt khinkaliųasmeniui, net jei stalas ir taip lūžta nuo kitų patiekalų.

Khinkali valgomi rankomis, pabarstyti pipirais. Teigiama, kad geriausi khinkali gaminami Stepatsminda (Kazbegi) regione – plonas tešlos sluoksnis, o mėsos įdaras maloniai aštrus.   

Mėsėdžiams būtina paragauti kiaulienos, jautienos ar avienos mcvadi (kitaip sakant – šašlyko), marinuoto su žolelėmis ir granatų sėklomis bei kepto ant vynuogių šakų ar kababi, ant iešmo keptos maltos mėsos (dažniausiai – jautienos ar kiaulienos) „dešros“.

Mėsa (kiauliena, jautiena ar aviena) – neatsiejama gruzinų virtuvės dalis, tačiau ir vegetarai čia badu nemirs. Be jau minėto chačapuri, čia be galo populiarūs kiti čeburekų pusbroliai ir pusseserės: lobiani (įdarytas pupelėmis), pyragėliai su bulvių, grybų, raugintų kopūstų ar teragono (tarkhuno) įdarais.

Lobio (aštrus pupelių troškinys), badridžani nigzvit (baklažanai su trintais graikiškais riešutais bei granatų sėklomis), soko ketze (moliniame inde troškintos pievagrybių galvos), pomidorų ir agurkų salotos su trintais graikiškais riešutais, pkhali (duonos užtepas iš špinatų arba burokėlių) – tai tik keli iš mano mėgstamų vegetariškų patiekalų.

Užstalės tradicijos

Supra (tiesiogiai išvertus – staltiesė) – tai tradicinė gruziniška užstalė, kur maisto yra daugiau nei akys mato, o vynas ir čača (stipri vynuogių degtinė, panaši į grapą) liejasi laisvai.

Supra kažkiek primena penkiasdešimtmečio jubiliejus Lietuvoje, tačiau turi daugiau taisyklių. Vynas čia nėra gurkšnojamas – po tamados (asmens, atsakingo už tostus) tosto, trunkančio nuo kelių iki keliolikos minučių ištuštinama visa stiklinė. Tiesa, moterims ar vairuotojams leidžiama negerti iki dugno, tačiau iš esmės palikti puspilnę stiklinę laikoma nepagarba šeimininkams. Nors šiomis dienomis jau „leidžiama“ kelti tostą ir su alaus bokalu, tačiau tradiciškai tostai sakomi tik su vyno ar čačos stikline. Taip, būtent su stikline, o ne taure – iš taurių vyną gersite nebent aukštesnės klasės restoranuose ar labiau turistų pamėgtose vietose. Be tamados leidimo, tostų nesako niekas kitas. Alaverdi – dar vienas vaidmuo gruzinų suproje. Alaverdi turi praplėsti tamados pasakytą tostą, pridėdamas nuo savęs, bet tęsdamas tą pačią mintį, o vyno stiklinę prie lūpų reiktų kelti tik po to, kai tiek tamada, tiek ir alaverdi, užbaigia savo bendrą tostą.

Nuoširdus patarimas nesiekiantiems sunkių pagirių: pirmais kartais būdami suproje, ypač jei nė kiek nesuprantate gruziniškai, niekada neskubėkite tapti pirmais ištuštinusiais savo stiklinę – ne vieną kartą maktelėjau vyną tik po pirmo, tamados pasakyto gaumardžos (tegyvuoja! Taip užbaigiamas kiekvienas tostas), ir mano stiklinė buvo kaip mat vėl pripildyta, kad galėčiau gerti kartu su visais atsakomajam tostui (o kartais – ir tostams) pasibaigus.

Dar kiek supros žodyno: vakhtanguri reiškia mūsiškį bruderšaftą, kai du asmenys geria vyną sukryžiavę rankas, o po paskutinių lašų vienas kitą apdovanoja bučiniais į skruostus; kanci - ragas, vynui gerti (priklausomai nuo dydžio talpinantis nuo stiklinės iki litro ar net daugiau vyno); merikipe – asmuo, pripildantis stiklines.

Šie atsitiktinai sutikti vyriškiai man ir mano draugams ištaisė suprą balkone po vynuogių kekėmis.

Nuotakos pagrobimas

99 procentais garantuoju, kad atvykę į Gruziją atsidursite mažesnėje ar didesnėje suproje, net jei kol kas ir neturite nė vieno pažįstamo gruzino. Šios šalies gyventojai svečius be galo myli – esą kiekvienas svečias yra Dievo dovana, todėl nenustebkite, jei pirmą kartą gyvenime matomas gruzinas jus nusitemps į savo namus ir jums užtaisys puotą lyg kokiam šimtą metų nematytam giminaičiui. Tarp Gruzijoje gyvenančių ar dažnai čia užklystančių užsieniečių tai vadinama supranapping (supra + to kidnapp (angl. pagrobti)). Jokiais būdais nesiūlykite pinigų savo „pagrobėjui“ - geriausiu atveju liksite nesuprasti, o blogiausiu – gerokai įžeisite šeimininkus.

Gruzinai be galo didžiuojasi savo tradiciniais šokiais, juos moka ir jaunas, ir senas.

Tęsiant pagrobimų temą, prieš man išvykstant į Gruziją draugės močiutė prigrasino saugotis „čiabuvių“, kad netapčiau dar viena pagrobta nuotaka. Gera žinia – nuotakų grobimai čia laikomi nusikaltimais. Bloga žinia – jų vis dar pasitaiko, tačiau tik atokesnėse kaimo vietovėse.

Moteriškos lyties keliautojoms gresia nebent sulaukti perdėto vyriškių bei vaikinų dėmesio, kiek įkyrių telefono numerio prašymų ar kvietimų į pasimatymą. Jei neplanuojate atostogų romano, geriau pasakykite, jog esate ištekėjusi, o jūsų vyras taip pat yra šioje šalyje ar atvyks netrukus.

Tautų katilas

Kaukazas dažnai vadinamas tautų katilu. Gruzija – ne išimtis. Net ir man, susišnekančiai gruziniškai, ši kalba padeda ne visur – su Abchazija besiribojančiame Samegrelo regione kalbama megrelų kalba, o Svaneti – svanų. O kur dar čečėnų apgyvendintas Pankisi slėnis Gruzijos šiaurės rytuose ar azerų bei armėnų kaimai ir miesteliai pietinėje šalies dalyje.

IX–XI a. religinės freskos uolose iškaltuose vienuolynuose. Davit Garedži.

Kita Batumi pusė – kiek toliau nuo turistų takų klaidžioja ir išmaldos prašo romai bei pabėgėliai iš Abkhazijos.

Stepantsminda (taip pat žinomas Kazbegi vardu) – kalnų apsuptas miestelis Rusijos pašonėje.

Kazbegi – viena aukšciausių Kaukazo viršukalnių.

ΩIstorija šioje šalyje į petį alsuoja kiekviename žingsnyje – ar tai būtų stačios ir siauros akmenimis grįstos Tbilisio senamiesčio gatvelės, ar ant stačių uolų įsikūrusios bažnyčios bei vienuolynai, ar XI amžiaus gynybiniai bokštai Svaneti bei Khevsureti regionuose Kaukazo kalnuose.

Dauguma lėktuvų Tbilisyje kyla ir leidžiasi naktį, todėl į miestą tikriausiai teks vykti taksi. Kelionės kaina iki miesto centro – 25 GEL  (apie 37 Lt). Dauguma taksi neturi taksometrų, todėl dėl kainos visada reikia tartis iš anksto. Pigiausia nakvynė hosteliuose ar privačiuose svečių namuose kainuoja nuo 20 GEL (30 Lt), kartais į kainą įskaičiuoti ir pusryčiai.

Kardas ir vynas

Slėnyje esantį Tbilisį iš visų pusių supa kalvos. Nuo vienos jų žemyn žvelgia Gruzijos motina (Kartlis Deda), vienoje rankoje laikydama kardą šaliai nuo priešų apginti, o kitoje – vyno taurę draugams pasitikti. Į vakarus nuo jos dieną naktį lyg kalėdinė eglutė mirga televizijos bokštas, o į rytus – Narikala pilies griuvėsiai, nuo kurių atsiveria stulbinanti Tbilisio senamiesčio panorama.

Regbio rungtynių tarp Gruzijos ir Rusijos metu. Regbis – nacionalinis gruzinų sportas, o rungtynių su Rusija metu stadione nėra vietos net musei nutūpti.

Pankisi slėnis. Čia gyvenantys čečėnai kasmet Pergalės dienos (gegužės 9-osios) proga rengia žirgų lenktynes.

Su sostine susipažinti gali užtekti ir vienos pilnos dienos, tačiau patarčiau neskubėti ir visko aplėkti pernelyg greitai. Gruziją pažinti ir jaukintis reikia iš lėto, neskubant – čia laikas teka lėčiau, viskas persunkta žavaus chaoso, o planai kuriami ir griaunami lyg kortų namelis.

Beje, nors lietuviams Gruzijoje vizų ir skiepų nereikia, o kirtus sieną šalyje galima būti metus, šioks toks pasiruošimas kelionei yra būtinas. Jei planuojate čia būti kiek daugiau nei savaitę ar porą bei praleisti nemažai laiko už didesnių miestų (Tbilisio, Kutaisio ar Batumio) ribų, nepakenktų išmokti bent jau gruzinų rašmenis.

Jie – nesudėtingi, vos 33 raidės ir kiekvienas reiškia atskirą garsą.  Didesniuose miestuose gatvių pavadinimai rašomi tiek gruzinų tiek ir lotyniškomis raidėmis ar kirilica, tačiau už didmiesčių ribų lotyniškus rašmenis aptikti gana sunku.

Gerai nors tiek, kad nebūtina laužyti liežuvio besimokant ištarti vieną iš trijų skirtingų „k“, dviejų „č“, „c“, „p“ bei „t“ garsų – kiekvienas mano sutiktas gruzinas kalbėjo rusiškai (su garsiuoju Kaukazo akcentu), o jaunimas noriai bendrauja angliškai.

Transportas – ne silpnų nervų žmonėms

Nors Gruzija žemėlapyje atrodo ne ką didesnė už Lietuvą, tačiau kelionės per šią šalį užtrunka – pavyzdžiui iš Tbilisio iki Svaneti regione esančios Mestijos maršrutka kratysis visas 12 valandų. Eismas keliuose – chaotiškas: atrodo, kad kelių eismo taisykles visi seniai užmiršo ar niekad jų nemokėjo, o  prisimena tik tai, kad pirmumo teisė yra tam, kieno automobilis didesnis ar kuris drąsiau vairuoja.

Keliavimas maršrutka yra nuotykis jau pats savaime. Nutrūktgalviški vairuotojai, sugebantys vienu metu vairuoti, kalbėti mobiliuoju telefonu, pešti vieną cigaretę po kitos bei perjungti vieną rusiško ar gruziniško popso muzikos radijo stotį į kitą kas kelias minutes, nežinia iš kur išnyrantys ir vienas kitą pavojinguose posūkiuose dideliu greičiu lenkiantys lengvieji automobiliai, kartas nuo karto visą eismą sustabdanti karvių ar avių banda, susigrūdusios moterys su klykiančiomis atžalomis ar įraudusių veidų bei rytinio vyno kvapo neslepiantys vyrai – tokia Gruzijos transporto kasdienybė.

Nuo kalnų iki miestų-vaiduoklių

Aplankyti Gruziją, vis dėlto, verta. Atšiauraus kalnų grožio mylėtojai būtinai turi nuvykti į jau minėtą Svaneti ar per tris-keturias valandas iš Tbilisio pasiekiamą Stepatsmindą, kitaip dar žinoma Kazbegi vardu. Tingiam poilsiui bei audringiems vasaros vakarėliams skirtas Batumis – trečias pagal dydį Gruzijos miestas ant Juodosios jūros pakrantės. Jį pasiekti galima naktiniu traukiniu arba maršrutka už maždaug 20 GEL (30 LT). Šalia Juodosios jūros yra ir kitų, kiek mažesnių ir ne tokių triukšmingų kurortų, tinkamų ramesniam šeimos poilsiui, pvz. juodu magnetiniu smėliu garsėjantis Ureki.

Istorijos mėgėjai turėtų nuvykti į uolose iškaltą Davit Garedži vienuolynų kompleksą Azerbaidžano pasienyje, taip pat pietų Gruzijoje esantį akmeninį Vardzijos miestą ar šalia Stalino gimtojo miesto Gorio esančią iš smiltainio išskaptuotą Uplistsikhę.

Beje, keliasdešimt kilometrų į pietus nuo Tbilisio esančiame Dmanisi kaime rasti seniausi žinomi priešistorinio žmogaus palaikai Europoje (1 mln. 800 tūkst. m. prieš mūsų erą).

Bekelės entuziastai turėtų nuvykti į Vašlavani nacionalinį parką Gruzijos pietryčiuose ir džipais išraižyti Afrikos savanas primenančias kalvas. Beje, čia yra ir mažai kam net ir Gruzijoje žinomi purvo vulkanai.

Būdami vidurio Gruzijoje, antro pagal dydį šalies miesto Kutaisio apylinkėse, užsukite į stalagmitų bei stalaktitų olas ar apsilankykite mieste-vaiduoklyje Čiaturoje: sovietmečiu čia gyveno per 100 tūkst. žmonių, tačiau žlugus režimui ir ištuštėjus fabrikams, liko vos 10 tūkst. gyventojų.

Vyno mėgėjai negali praleisti Kakheti regiono – čia esančiame Alazani upės slėnyje sirpsta vynuogės, o vynas spaudžiamas beveik kiekvieno namo rūsyje. Nors šio regiono sostine tituluojamas Telavis, bet užsukite ir į raudonstogį gynybine siena apjuostą Sighnaghi miestelį. Tada pakilkite porą kilometrų aukštyn, tuo pat keliu, kuriuo atvykote iš Tbilisio, pasukite į dulkėtą vieškelį ir už pusės kilometro išvysite baltą dviejų aukštų namą. Užeikite į svečius - „Labas“ šiose apylinkėse ne kasdien išgirstu...

Orientacinės Gruzijos kainos:

• Kepalas duonos 0,4-0,6 Gel (0,6-0,9 Lt)
• Kilogramas šaldytos jautienos 9 Gel (13,5 Lt)
• Kilogramas vištienos 3 Gel (4,5 Lt)
• 1 litras mineralinio vandens 1 Gel (1,5 Lt)
• vakarienė restorane asmeniui – 15-25 Gel (23-37 Lt)
• Litras naminio vyno 3-5 Gel (4,5-7,5 Lt)
• Litras čačos 6 Gel (9 Lt)
• 1 litras pieno 3 Gel (4,5 Lt)
• įvairūs vaisiai ir daržovės sezono metu – apie 1-1,5 Gel/kg (1,5-2,3 Lt)
• taksi Tbilisio centre – 5 Gel (7,5 Lt)
• Maršrutka 100 km apie 6-7 Gel (9-11 Lt)
• 1 litras A95 benzino 2,3 Gel (3,45 Lt)
• vienkartinis transporto bilietas Tbilisyje 0,5 Gel (0,75 Lt)