Šiuolaikinis pasaulis kasdien tampa vis sudėtingesnė vieta gyventi. Laikraščiai kalba, kad globalios problemos, tokios kaip klimato kaita ar terorizmas, grasina žmonijos, kokią mes ją pažįstame ir prie kokios esame įpratę, egzistencijai. Interneto ir socialinių medijų „triukšmas“, vis greitėjantis gyvenimo tempas, visuomenėje propaguojama nuolatinio užimtumo,  komunikacijos 24 h per parą kultūra, neretai daugelį mūsų paverčia „robotukais“, tik bėgančiais lekiančiais per gyvenimą ir nebemokančiais mėgautis šiandiena ir mažais kasdienybės malonumais.

Neatsitiktinai pastaruoju metu taip išpopuliarėjo minimalistinį ir lėtą gyvenimą propaguojančios idėjos, tuo ypač susidomėjo įtakingiausi gyvenimo būdo specialistai. Leidžiami netgi specialūs žurnalai, mokantys sustoti, sulėtinti gyvenimo tempą ir išgyventi kiekvieną akimirką.

Kas yra lėtas gyvenimas?

Lėto gyvenimo filosofija, pirmiausiai, skatina „sumažinti greitį“. Nors kai kuriems tas greitis suteikia adrenalino, tačiau daugelį mūsų tik išbalansuoja, išsekina jėgas ir kuria nuolatinę nepasitenkinimo būseną. Kai kuriems reikia kažkokio sukrėtimo, ypatingo įvykio, kad perkratytų savo vertybių sistemą. Kiti – labiau disciplinuotieji (jiems nuolat baltai pavydu) – tiesiog nusprendžia, kad „nuo pirmadienio viskas kitaip“ ir per vieną dieną kardinaliai pakeičia mitybos, sporto įpročius, meta gerai apmokamą ofiso darbą ir pasineria į sodininkystę ar imasi širdžiai mielos privačios veiklos. Dar kiti – kraustosi iš miesto į kaimą, atsisako civilizacijos patogumų arba išvyksta į kokią tropikų šalį, kur visko natūraliai reikia mažiau ir gyvenimas sukasi aplink kelias aiškias ašis.

Greičiausiai esate girdėję apie atidumo (angl. mindfulness) filosofiją, siejamą su lėtu gyvenimu, siekiu gyventi dabarties momente, visapusiškai išjausti, patirti, išnaudoti akimirkos galimybes, klausytis  gamtos ir savo kūno.  Netgi medicininiais tyrimais nustatyta, kad žmonės iš tiesų gyvena ilgiau, sensta lėčiau, jei gyvena neskubėdami, mėgaudamiesi momentu, ne lėkdami šuoliais per gyvenimą ir vienu metu spręsdami tūkstančius problemų. Lėto gyvenimo būdo šalininkai tyliai, tačiau tvirtai priešinasi šioms šiuolaikinės visuomenės „rykštėms“, kviesdami išgyventi akimirką ir primindami seną užmirštą tiesą, kad geriems dalykams reikia laiko.

by Luisa Brimble (@luisabrimble)

www.pinterest.com

Šiek tiek istorijos

Lėto gyvenimo judėjimas prasidėjo 1986 m. Italijoje, Romoje, Carlo Petrini protestu prieš McDonald‘s restorano atidarymą Piazza di Spagna. Tai tapo akstinas sukurti Lėto maisto organizaciją. Pamažu ėmė rastis ir daugiau organizacijų, skatinančių lėtumą pačiose įvairiausiose srityse.

Lėtumo terminą ypač išpopuliarino Carl Honoré, 2004 m. išleidęs knygą „In Praise of Slowness“.  Autorius lėtumą apibrėžė kaip kultūrinę revoliuciją prieš įsitikinimą, kad tai, kas greita, visuomet yra geriau. Jis teigė, kad lėtas gyvenimas nereiškia, jog viskas daroma sraigės greičiu. Tai reiškia, kad gyvenama teisingu greičiu – branginant laiką, minutes, jas išgyvenant, o ne skaičiuojant. Kitaip tariant, lėto gyvenimo esmė – kokybė prieš kiekybę.  „Pristabdyti“- visų pirma, nusistatyti gyvenimo prioritetus“,  - teigė C. Honoré.

Ar lėtas gyvenimas tik privilegijuotiems?

Šiandien lėto gyvenimo filosofija sulaukia vis daugiau dėmesio. Pagrindinis daugelio šio gyvenimo būdo pasekėjų tikslas – gyventi darniai susiejant visus gyvenimo aspektus, siekti kokybės, autentiškumo, išskirtinumo. Neretai lėto gyvenimo būdo šalininkai protestuoja prieš urbanizaciją ir modernaus gyvenimo tempą, technologijų ir informacijos perteklių. Lėtas gyvenimas -  tai sąmoningas pasirinkimas siekti balanso su savimi ir aplinka, grįžti prie natūralių gamtos ciklų.

Tai nebūtinai reiškia, kad norint lėtai gyventi reikia priimti asketiškumo įžadus ar baigti aplinkosaugos magistrą. Lėto gyvenimo būdo pasekėjai leidžia sau įsigyti daiktų, tačiau vengia masinės produkcijos ir „trumpo gyvenimo“ daiktų, renkasi natūralius, ilgaamžius gaminius.  Dažnai būtent tokie daiktai daugiausiai kainuoja, todėl neretai šio gyvenimo būdo pasekėjai kaltinami snobizmu. Kartais netgi teigiama, kad lėtas gyvenimas skirtas tik pasiturintiems, galintiems sau leisti prabangą pirkti itin kokybiškus daiktus, neprieinamus plačiajai visuomenei.

Lėto gyvenimo šalininkai nesutinka su šiais argumentais. Vartoti mažiau, teršti mažiau, tam tikra prasme save apriboti, pasitenkinti mažu – tai sąmoningas pasirinkimas, turintis savo kainą. Be to, net ir neuždirbant milijonų, tikrai įmanoma tiesiog perdėlioti savo gyvenime akcentus – mažiau kaupti, mažiau skubėti, daugiau puoselėti bendruomeniškumą, daugiau laiko praleisti su šeima ir draugais. 

www.delta-breezes.com

50 lėtumo atspalvių

Lėto gyvenimo filosofija turi daugybę krypčių; kai kurios jų gyvuoja kaip atskiri judėjimai. Egzistuoja jau minėta lėto maisto, o taip pat lėtos mados, lėtų kelionių, lėtų miestų ir netgi lėtos fotografijos, lėtų pinigų ir lėtos tėvystės judėjimai. Visus juos vienija siekis išgyventi dabarties momentą „iki dugno“.

Jei tai maistas, lėtumo principų turi būti visoje gamybos grandinėje – nuo vietinių produktų, išaugintų laikantis darnios plėtros ir etikos principų, naudojimo iki lėto maisto paruošimo, galiausiai, iki visapusiško mėgavimosi maistu ir jo teikiamomis emocijomis, kvapais, spalvomis, skoniu. Kitaip tariant, valgymas – tai ne tik fizinių kūno poreikių patenkinimo procesas, bet ir džiaugsmas sielai, kurį teikia pokalbis prie stalo su šeima ar draugais, dalinimasis valgiu.

Lėtos mados šalininkai savo ruožtu siekia sumažinti besaikį drabužių vartojimą. Jie kritikuoja masinės  ir pigios produkcijos, nuo kurios kas sezoną lūžta prekybos centrų lentynos, tendenciją, skatindami būti atsakingesniems, pirkti geriau mažiau, bet geresnės kokybės drabužius, kurie tarnaus ilgiau. Už šio raginimo taip pat slepiasi etinė greitos mados dimensija – masinės produkcijos gamintojai neretai naudoja neetiškas medžiagas, o drabužius jiems siuva besivystančių šalių gyventojai, neretai vaikai, už visiškai minimalų atlyginimą.

Lėtoms kelionėms pasirenkamos mažiau taršios transporto priemonės, stengiamasi daugiau laiko praleisti lauke, vaikščiojant, plaukiant baidarėmis, daugiau keliauti po savo šalį, valgyti vietos restoranėliuose, gyventi ne viešbučiuose, bet naudotis apartamentų nuomos, apsikeitimo butais paslaugomis.

Lėtos tėvystės šalininkai siekia atsisakyti nesuskaičiuojamų būrelių, užsiėmimų, vaiko lavinimo programų, kurios įspaudžia tiek tėvus, tiek vaikus į griežtą grafiką ir neleidžia vaikams tiesiog augti, mėgautis vaikyste. Lėti miestai propaguoja pėsčiųjų gatves, dviračių takus, infrastruktūrą, pritaikytą miestiečiams mėgautis gyvenimu.

by Adam Szafranski (@sassafranski/)

Praktiniai patarimai, norintiems pradėti gyventi lėčiau

Jei norite konkrečių lėto gyvenimo pavyzdžių, JAV leidžiamas lėto gyvenimo žurnalas „Kinfolk“ (www.kinfolk.com) siekia skaitytojams pasiūlyti būdus, kaip supaprastinti savo gyvenimą, išmaniai pritaikyti naujas technologijas, išradimus, kad jie palengvintų, o ne apsunkintų būtį. Australijos „Slow Magazine“ (www.slowmagazine.com.au)  tikslas – įkvėpti skaitytojus, parodyti jiems, kaip paprastai be didelių pastangų susigrąžinti „prarastą“ laiką, būti efektyvesniems tiek darbe, tiek namuose, daugiau mėgautis gyvenimu, o ne nuolat per jį skubėti.

Mums labiausiai patiko garsaus meditacijos mokytojo Jon Kabat-Zinn palinkėjimas: “don’t wind up getting entrained into being a human doing rather than a human being.”

Lėto savaitgalio!