Žindymas krūtimi – natūralus kūdikio ir mamos veiksmas, tačiau nepalyginamai jautresnis ir intymesnis procesas, kai yra kalbama apie maitinimą krūtimi viešose vietose. Už ir prieš šia tema niekada netrūksta.

Ar smerkiantiems šį veiksmą, ir dvejojančioms maitinti viešumoje mamoms, reikėtų suprasti, kad žindymas – ne tik maitinimo procesas, bet ir bendravimas su vaiku? Kokius jausmus išgyvena mamos, maitinančios atžalas viešumoje ar/ir viešindamos tokias fotografijas socialiniuose tinkluose?

Psichologė Evelina Savickaitė-Kazlauskė
„Mūsų dvynukams dabar 4.5 mėnesio ir kol kas maitinu pati. Turiu smagų platų šalį su simpatiškomis pelėdomis, kurį patogu dėvėti, tad visada esu pasirengusi. Nedrįstu atvirai, be jokio dengiančio aprėdo maitinti, bet toks jau mano charakteris, man patinka diskretiškumas. Vis dėlto, mano nuomone, tai moters apsisprendimo reikalas, todėl ryžtingoms atviroms mamoms aš tik linkiu tvirtybės, ypač jei jos „užkrės” kitas maitinti drąsiau ir neužsisklęsti namuose, o dalyvauti bendruomeniniame gyvenime. Kaip suprantu, ne viena yra patyrusi aplinkinių priekaištus ar rūstesnį žvilgsnį, todėl įtariu, kad dalinimasis maitinimo krūtimi nuotraukomis socialiniuose tinkluose veikiau yra tarsi atsakas niurzgaliams, protestas ir padrąsinimas bendramintėms. Na, o skubantys teisti visada ir liks nepatenkinti, jiems sunkiai beįtiksi, toks jų nusistovėjęs požiūris į gyvenimą – šiandien jiems klius atvirai maitinančios mamos, ryt barzdoti jaunuoliai, poryt mėlyni plaukai.”

Rašytoja Vaiva Rykštaitė
„Mano dukrai sausio mėnesį sukaks dveji. Maitindama dažniausiai neprisidengiu, nes ir man ir dukrai taip patogiau. Būna, kad užmetu jai ant galvos skarą, jeigu į akis šviečia saulė, jeigu migdosi ir tuo metu ją blaško aplinka. Bet niekada neprisidengiau ir neprisidengsiu žindydama vien dėl pataikavimo aplinkai – esu žindžiusi ir bažnyčioje. Dievas davė man vaiką, ir davė man krūtis, kad jį maitinčiau. Moterų, kurios visą laiką žindydamos dangstosi, slepiasi arba neina iš namų, man nuoširdžiai gaila, kaip ir hidžabus dėvinčių musulmonių. Ispanijoje moterys deginasi be liemenėlių, visuose Europos spaudos kioskuose galima žurnalų viršeliuose pamatyti moterų su beveik apnuogintomis krūtimis, tad man galvoje netelpa, kad kažkam XXI amžiuje dar kiltų problemų ar klausimų dėl žindymo viešumoje. Pasipiktinimą reiškia kompleksuoti, ribotų pažiūrų žmonės, kurie patys neturi vaikų arba turi esminių problemų su žmogaus kūno priėmimu. Nors, jeigu geriau pagalvojus, tai niekas tuo nesipiktina. Žmonės drąsūs tik komentarą internete parašyti, bet susidūrę akis į akį su žindančia motina, tik droviai šypsosi. JAV įstatymai gina žindymą viešumoje, Markas Zuckebergas neseniai išreiškė poziciją, kad Facebook palaiko žindymą viešumoje, galų gale net religingos davatkos gali atsigręžti į nuostabius renesanso ir ankstesnių epochų klasikinius tapybos darbus, kuriuose Marija neprisidengusi žindo Jėzų.”

Administratorė Dainora
„Mano nuomone, vaiko maitinimas neturėtų būti viešas, kad visi žiūrėtų į privačias kūno dalis. Visada galima tai daryti diskretiškai: apsidengti platesne skara ar skraiste ir pamaitinti vaikelį be jokių rūpesčių. Man tai labai asmeniška ir privatu. Tačiau kiekviena moteris tai vertina skirtingai. Vienos, kalba apie tai ir viešinasi, o kitos nesuteikia tam per daug reikšmės. Ribos vis dėlto turėtų būti. Mes ir taip matome per daug nuogo kūno žurnaluose, televizijos reklamose ir tai mato mūsų vaikai. Tai jau tapo norma. Aš negaliu teigti, kad tai yra normalu ar ne. Tiesiog viešas maitinimas nėra man priimtinas. Tai be galo intymios asmeninio gyvenimo detalės, kurios turėtų likti prisiminimuose ar tik šeimos albumuose. Šiuo klausimu aš esu kategoriška.”

Keliautoja Kristina Gelumbickaitė

„Dukrytę maitinau 20 mėn. Dažniausiai – neutraliose vietose, bet jei tekdavo būti tarp žmonių, prisidengdavau skara ar tuo pačiu savo rūbu (pvz. plačiu megztiniu). Nesu kraštutinumų gerbėja. Nemanau, kad reikia slapstytis, bet nebūtina ir iššaukiančiai demonstruotis. Viskam turi būti ribos, tačiau jas nustato pati mama. Jeigu ji jaučiasi gerai, maitindama savo kūdikį viešumoje, ir neįžeidžia/nestato į nepatogią padėtį aplinkinių, tuomet, manau, viskas yra gerai. Visgi jeigu tai daro dėl mados ar reklamos, tai nėra teisinga vaiko atžvilgiu. Yra mamų-kovotojų, kurios socialiniuose tinkluose nuotraukomis išreiškia savo protestą prieš tuos, kurie nesupranta/nepalaiko viešumoje maitinančių mamų. Aš, asmeniškai, neslepiu savo vaiko nuo socialinių tinklų, dalinuosi nuotraukomis, tačiau prieš viešindama (pvz. nuogą dukrytę paplūdimyje), pasvarstau, pergalvoju, kiek noriu jos rodyti kitiems.”

Marketingo įmonės direktorė ir savininkė Indrė Bendoriūtė
„Savo dukrą maitinau iki 1.5 metų. Sūnui dabar jau tiek – ir dar maitinu. Maitinant dukrą dažnai naudojau specialią skarą, sūnų maitinu ir be jos. Manau, tai labai natūralu ir, jeigu kam nesmagu, gali nežiūrėti. Moterys, dažniau maitinančios savo kūdikius viešose vietose, manau, paskatintų taip elgtis ir daugiau mamų, o tai svarbu, norint užauginti psichologiškai ir fiziškai sveikesnius vaikus.”

Žurnalistė Barbora Grigaliūnaitė

„Sūnui liepos pabaigoje suėjo du metai. Jį maitinti baigiau netrukus po antrojo gimtadienio. Turiu prisipažinti, kad praėjus pirmiesiems metams kilo įvairių minčių, pavyzdžiui, kiek laiko krūtimi vaiką maitinti yra „normalu”? Galbūt dėl aplinkos spaudimo pradėjau jausti aplinkinių žvilgsnius, lyg daryčiau kažką ne taip, nes juk jis jau kalba ir turi visus dantis. Aplinkiniai dažnai pasiteiraudavo: „Ar dar maitinu?” ir išgirdę: „Taip”, labai ekspresyviai nustebdavo. Tačiau kiekvieną kartą, kai pamatydavau, kaip tai yra svarbu mano vaikui ne tik fiziškai, tačiau ir emociškai, kad tai retkarčiais vienintelis būdas nuraminti mažylį, kad jam tai ne tik maistas, bet ir prisiglaudimas, šiluma, ramybė, saugumas... labai greitai nuvydavau visas abejones šalin. Žindymas mane išmokė pasitikėjimo savo vaiku. Artėjant dvejiems metams daug kartų nesėkmingai bandžiau pati nustoti maitinti, tačiau tai padarė jis pats, kai tam atėjo tinkamas laikas. Sūnus žindyti nustojo per vieną dieną. Iš pradžių maitindama prisidenginėdavau skara, tačiau įgudus užtekdavo tik drabužių. Maitindavau visur ir visada, tačiau tai dariau diskretiškai. Niekada nesislėpdavome viešuose tualetuose, kaip esu girdėjus moteris darant, tačiau niekada nesame atkreipę aplinkinių dėmesio. Aš manau, kad maitinti viešumoje yra visiškai normalu. Kaip gali būti kitaip? Juk tokia yra gamtos tvarka. Pasakykite man, kodėl alkanas vaikas turėtų negauti valgyti vien dėl to, kad jis su mama yra kavinėje? Ar bent vienas iš mūsų užaugo negerdamas motinos pieno ar motinos pieną pakeičiančio mišinuko? Tikrai nesuprantu, kodėl moteris turėtų apskritai ko nors drovėtis, o ypač to, kas yra natūrali kiekvieno žmogaus prigimtis. Nėra jokių ribų. Jas sau nusibrėžia kiekviena vaiką auginanti moteris, pagal tai, kas jai yra priimtina. Niekas kitas jų nubrėžti negali.”

Mados fotografė Aleksandra Kingo

„Sūnui šiek tiek daugiau nei pusė metų, maitinu jį pati savo pienu, neprisidengdama, nebent jeigu šalta lauke (kad nesušaltų vaikas ir krūtinė). Tiesą sakant, man visada, dar prieš gimstant sūnui, maitinimas viešumoje atrodė normalus ir natūralus procesas, niekada net nebūčiau pagalvojusi, kad tai gali būti diskusijų tema ar kad tai galėtų kam nors nepatikti, bet dabar (daugiausiai is interneto) žinau, kad yra visokių nuomonių. Pati maitinu sūnų kur tik jam reikia: gyvenu aktyvų gyvenimą ir beveik nenustojau dirbti, taigi tenka visur. Aišku, jeigu yra pasirinkimas, mieliau jaukiai įsitaisytume nuošaliau, bet teko maitinti ir viešajame transporte, ir studijoje darbo metu, ir vidury parodos salės. Niekada nebuvau sutikus negatyvių ar ypač smalsių žmonių – dažniausiai praeiviai nusišypso ir eina toliau. O dėl viešinimo socialiniuose tinkluose spręsčiau priklausomai nuo nuotraukos, bet čia tas pats kaip ir su visomis kitomis fotografijomis – skirtingas platformas naudoju skirtingai.”

Spalvų stilistė Rolana Kuprytė

Mano dukrytei jau vieneri metai ir penki mėnesiai, ją maitinu pati. Dėl prisidengimo maitinant nesuku sau galvos, juk nesėdžiu nuogomis krūtimis mieste. Maitinu visur, kur dukra užsimano valgyti. Kiek teko maitinti viešose erdvėse, niekada nesulaukiau smerkiančių žvilgsnių ar nemalonių žodžių. Kur čia galima įžvelgti blogį? Aš renkuosi dukters laimę, o ne žmonių nuomonę. Kam nepatinka, gali tiesiog nežiūrėti ar/ir savo komentarus pasilaikyti sau.”

Patarimai maitinančioms viešoje vietoje

• Planuokite iš anksto.​ Visų pirma, turite jausti ir žinoti, kad esate tam pasirengusi. Jeigu taip nesijaučiate, nespauskite savęs, gyvenkite savo ritmu. Iš pradžių maitinkite artimų žmonių rate, ir tik vėliau – viešumoje.
• Išsirinkite tinkamus rūbus.​ Specialios liemenėlės, suknelės, palaidinės (ar keletą jų, jeigu nenorite apnuoginti pilvo srities) tikrai praverčia krūtimi maitinančioms moterims.
• Įsigykite skraistes, plačius šalikus.​ Jeigu nenorite apnuoginti krūtų viešoje vietoje, jums padės skraistė ar platus šalikas. Jų būna ir specialių, skirtų atžalų maitinimui viešumoje.
• Pasikvieskite draugę.​ Pirmais kartais gali būti ne itin jauku viešoje vietoje maitinti kūdikį. Su drauge kur kas drąsiau – neatrodys, kad visi į jus žiūri, o ir lengviau – galbūt draugei reikės palaikyti jūsų daiktus, ar jums juos paduoti.
• Venkite viešųjų tualetų.​ Jūs pati nevalgytumėte tualete, tad kodėl jūsų atžala turėtų tai daryti? Tam tikrose vietose maitinančioms moterims yra įrengti specialūs kambariai.
• Žinokite savo teises.​ Niekada nesijauskite nepatogiai maitindama krūtimi viešoje vietoje. Niekas neturi teisės jums to drausti.