Gegužės 16, 2018
Neįtikėtina sėkmė. Anglijos lietuvės keramikos darbai įveikė 9500 varžovų ir sužavėjo garsiąją Londono Liberty parduotuvę
DOVILĖ ILEVIČIŪTĖ 1
Rūta Bartkevičiūtė. © Foto: Irina Krylova.

Liberty laikoma viena iš gražiausių parduotuvių Londone ir garsėja pasakiškais audinių raštais. Pačiame Londono centre įsikūręs Tudoro stiliaus pastatas ne mažiau įspūdingas nei viduje siūlomos prekės. Kokybę, stilių, išskirtinumą ir unikalumą vertinantys pirkėjai čia nuo šiol gali įsigyti ir Rūtos Bartkevičiūtės kūrinių. Lietuvė keramikė įveikė 9500 menininkus ir tapo viena iš trijų konkurso Liberty Open Call nugalėtoja. "Kai įdedi visą save, savo laiką, savo meilę, savo žinias ir įgūdžius - nepasisekti negali", - įsitikinusi Rūta. Liberty lentynose šiuo metu puikuojasi 12 lietuvės darbų. Nuo £300 iki £550 kainuojančios molinės lėkštės ir vazos, kaip sako pati menininkė, tarsi maži ryškiaspalviai pasauliai, mini istorijos, kurių raštus įkvėpė ne tik Hyde parke čirpiančios papūgėlės, bet ir senovės baltų, ypač gyvybės medžio, simboliai. Ypatingai akcentuojamos gyvenimo ciklo, gamtos, harmonijos, meilės ir laimės temos. Galima sakyti, kad namuose, kuriuos puoš Rūtos menas, gyvuos amžinas pavasaris.

TRUMPAI

Dievinu..... lietų karštos vasaros popietę.
Siaubingai bijau... plėšomo popieriaus garso.
Nemėgstu... vulgarybių.
Norėčiau turėti… trobelę ant vištos kojelės.
Svajoju, kad.... turiu šeimą.
Labiausiai nusivyliau... kad jos vis dar neturiu.

- Pirmi žingsniai Londone tikriausiai nebuvo Liberty parduotuvėje. Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo?

- Atvykus čia buvo beprotiškai sunku. Esu socialus žmogus, bendravimas man lyg žuviai vanduo, todėl pirmas dalykas dėl ko išgyvenau buvo socialinis vakuumas. Pradėjau dirbti nereikšmingus pavienius darbus. Niekur ilgiau neužsibūdavau. Galvojau, na va, studijavau Dailės Akademijoje šešerius metus, kad dabar ant sumuštinio fabrike pomidorus dėliočiau. Iš dabartinės perspektyvos galiu pasakyti, jog tas periodas buvo toks reikšmingas ir lemiamas, kuris ir paskatino imtis to, ką geriausiai moku. Sau tariau, Rūta, gyvenimas per trumpas daryti tai, ko nemėgsti.

Pakeičiau aplinką ir rodos saulė ryškiau šviesti pradėjo. Su partneriu, kurio dėka atsidūriau Anglijoje, išsikėlėm į gražų miestelį Hertfordą. Nieko nesvarsčius nusipirkau molio ir pradėjau lipdyt. Jis man ir sako, o kas toliau? Taigi keramiką degti reikės. Tai ir krosnį nupirko. Taip ir prasidėjo menininkės kelias. Tuo metu dar nežinojau nei kur save matau, nei ką konkrečiai noriu daryti. Pradėjau tirti keramikos situaciją ir galimybes. Tai truko gan ilgai. Porą metų nesėkmingai bandžiau įvairias muges ir supratau, kad noriu daugiau, esu profesionalė, o ne babytė savo malonumui savaitgalį kepanti pyragėlius ir pardavinėjanti mugėje. Tuomet tapau kelių meną remiančių organizacijų nare.

Šiandien galiu didžiuotis, kad esu pripažinta profesionalios keramikos srityje. Esu CPA (Craft Potters Association) narė, Digswell Arts Trust narė, kur ir turiu studiją, rengiu ir dalyvauju parodose, keramikos festivaliuose.

- Jūsų keramikos darbais prekiauja garsioji Londono Liberty parduotuvė. Kaip pavyko atsidurti jos lentynose? 

- Jau prieš kelis metus mano klientai sakydavo, kad mano darbai tiktų Liberty parduotuvėje. Net supratimo neturėjau, kas tai yra ir galvojau, ačiū, bet jokioje parduotuvėje nenoriu savo keramikos pardavinėti. Net juokinga, kiek daug mūsų galvose stereotipų, kuriuos taikome dėl savo neišmanymo. Tik šiais metais padrąsinta kolegos menininko sudalyvavau Liberty Open Call konkurse. Pirmasis atrankos etapas buvo labai lengvas. Instagram po savo darbo nuotrauka reikėjo padėti hashtag’ą LibertyOpenCall. Pamačiau, kiek žmonių dalyvauja - virš 9000! Galvoju, kokia tikimybė, kad mano darbą pastebės iš visos šios masės. Bet iškarto nusiraminau, juk kažkas turi laimėti. Visas konkursas vyko gana ilgai ir tik po poros mėnesių gavau emailą jog laimėjau. Negalėjau patikėti, kartu ir nuostaba, ir džiaugsmas, ir šiokia tokia baimė. Supratau, kad tai didžiulis šuolis ir kartu įsipareigojimas. Man, kaip pradedančiai menininkei dirbti su tokio masto brand'u yra didžiulis iššūkis.

Ne paslaptis, jog tokios pasaulio mastu garsios kompanijos diktuoja savo taisykles ir reikalavimai labai aukšti. Dar mėnuo prieš mano keramikai atsiduriant Liberty lentynose komunikavau su daugybe skirtingų skyrių darbuotojų, išklausiau daugybės reikalavimų. Popierizmas buvo košmariškas. Gavau didžiausią pluoštą dokumentų normatyvų. Buvo nurodyta ir tai, kokiu šriftu turi būti parengti dokumentai. Taip pat derėjomės dėl laiko, per kurį galėsiu paruošti tam tikrą kiekį darbų, vos spėjau dirbdama savaitgaliais ir ilgom darbo dienom, o galiausiai paprašė, kad pristatyčiau savaitę anksčiau, nei buvo sutarta. Manau pirmi kartai visad sunkūs ir gąsdinantys. Dabar ruošiu kitą kolekciją. Jau daug ramesnė, su patirtimi, pasitikinti savimi.

- Kas sunkiausia jūsų, keramikės, darbe? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Kai apie keramiką pradedama kalbėti kaip apie verslą, sunkiausia yra derybos su žmonėmis, kurie neturi menkiausio supratimo apie keramiką. Tuomet kaskart reikia pasakoti, kad tai yra labai ilgas procesas, kad ši meno sritis turi daug etapų, kurių negalima paskubinti. Pirmiausia paruošiamos medžiagos. Molis turi būti tam tikro minkštumo. Ne per minkštas, kitaip nelaikys formos ir subliūkš, ne per kietas, nes sutrūkinės per siūles. Visas kūrybos procesas yra atliekamas rankomis, todėl nulipdyti didesnį objektą užtrunka net porą dienų. Tuomet ilgas džiovinimo procesas, kuris neretai trunka iki dviejų savaičių. Kuomet kūrinys gerai išdžiuvęs, laikas degimui. Degimo procesas priklausomai nuo krosnies dydžio gali svyruoti iki dviejų, dviejų su puse dienų. Tuomet laikas glazūravimui. Asmeniškai aš savo kūriniams dekoruoti pasitelkiu sudėtingą inkrustacinę techniką, kuri reikalauja daug laiko, ir vėl nuglazūruotą darbą degu. Taigi, kai užsakovas sako, ar tau užteks mėnesio dvylikai didelių objektų atlikti, net nežinau kaip mandagiau pasakyti, jog tai neįmanoma misija. Ir dar lyg to būtų negana, kai tau deadline'as ant nosies, kūrinys paima ir sutrūksta paskutinio degimo metu. Tada ir rankos dreba, ir nežinai ko imtis, nes laiko sukurti naują visai nėra. O šiaip menininko darbas tikra palaima ir ramybė. Juokauju.

- O kas labiausiai džiugina?

Man šventės nutinka kur kas dažniau nei eiliniam mirtingajam, mat kiekvieną kartą atidarius krosnį ir ištraukus sveiką žvilgantį spalvingą kūrinį pradedi dėkoti Dievui. Aš tai vadinu keramiko Kalėdomis. Džiugina ir dar vienas dalykas - kliento šypsena. Tai ir yra esminis motyvas, dėl ko kuriu. Menininkas priklausomas nuo žiūrovo. Sunkiomis akimirkomis esu sau sakiusi, jog kol turėsiu nors vieną faną nesiliausiu kūrusi.

- Ar Anglija jau tapo jums namais?

- Buvo toks etapas, kai buvau grįžus keturiems mėnesiams į Lietuvą pabaigti magistro studijų. Tuomet supratau, kad jau nebesijaučiu sava Lietuvoj, bet dar labiau baugino tas našlaitės sindromas, nes dar nesijaučiau sava ir čia – Anglijoje. Visa laimė, dabar po truputį pradedu jaustis pilnaverte ir sava tarp savų. Manau, tai priklauso nuo poreikio ar sugebėjimo socializuotis ir įsijungti į bendruomenę. Jaustis reikalingam yra vienas iš esminių bendruomenės nario bruožų. Visi santykiai vyksta mainų pagrindu, pirma duodi, tuomet gauni kažką atgal. Man žodis “namai’ asocijuojasi su saugumu. Ar aš jaučiuosi saugiai čia? Turbūt.

- Kaip atsitiko, kad  ieškoti laimės nutarėte Londone?

Tikiu, kad nieko gyvenime nebūna šiaip sau. Tik kartais užtrunka suprasti, kad vienokia ar kitokia situacija tau padeda augti. Kai aplink daugybė pažįstamų, draugų, šeimos narių palikdavo gimtinę ir keliaudavo į užsienį, sau vis kartodavau, jau aš tai tikrai negyvensiu ir nedirbsiu užsienyje. Tu planuoji, o gyvenimas juokiasi. Paradoksas, jog visi esminiai gyvenimo pokyčiai nutinka spontaniškai ir staigiai. Jei būčiau įjungus sveiką protą ir turėjus laiko viską apsvarstyti, galbūt šiandien pasakočiau visiškai kitokią savo istoriją. Bet tuomet buvau labai jauna. Susipažinau su vaikinu, kuris gyveno kažkur už devynių jūrų. O jis drąsiai (turbūt irgi daug nepagalvojęs) pasiūlė važiuoti kartu. Viskas kaip sapne buvo, atsitokėjau, kai kartu atvažiavome į jo kuklų būstą Londone ir tuomet į galvą trenkė realybė. Juk aš jo beveik nepažįstu, o kas jei mes labai skirtingi? Neapsirikau, mes esam labai skirtingi! Bet jau aštuntus metus kartu. Jis stabilus žmogus, verslininkas, aš – visiškas vėjas, tokia permaininga ir dar menininkė. Net juokinga. O iki tol gyvenau sau ramų studentišką gyvenimą pas mamą Kaune.

- Ar Londoną galėtumėte pavadinti galimybių miestu? Kokių savybių reikia turėti, kad čia kažko pasiektum?

- Užsispyrimo reikia turbūt gyvenant bet kuriame mieste, ne tik Londone. Dar tikėjimo savimi. Kai pradėjau savo veiklą, būdavo tokių minčių, o kas jei nepavyks? Ir sau kartodavau, padaryk viską ką gali ir pavykti privalo šimtas procentų. Tai tik laiko klausimas. Be abejo, Londone galimybių yra kur kas daugiau nei, pavyzdžiui, Lietuvos miestuose, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad Lietuvoj negalima sėkmingai užsiimt mėgiama veikla. Turiu ne vieną sėkmės pavyzdį tarp savo draugų Lietuvoje. Manau, kad jei turi valios, idėją ir daug noro - ribų nėra. Dažniausiai, visos sienos yra mūsų galvose. Ir Londonas nepadeda, jei baimių daug, o vizijos nėra. Geriausia, ką gali pasiūlyti Londonas yra pažintys, bendravimas su įdomiais žmonėmis. Šiame mieste gali sutikti tikrai sėkmingų žmonių ir jų istorijos įkvepia, skatina veikti.

- Kokie artimiausi profesiniai planai?
- Galvojau, na va, baigiau didžiulį projektą, dabar atsikvėpsiu. O atsikvėpt nėra kada. Šią vasarą turiu du didelius renginius – Earth and Fire ir Art in Clay. Taip pat ruošiu keramikos darbų kolekciją eksponuoti prestižinėje Contemporary Ceramics galerijoje, įsikūrusioje priešais British Museum. O rudens pradžioje su kolega tapytoju organizuojame savo parodą.

- Londonas: koks nuostabiausias jūsų atradimas šiame mieste?

- Neįtikėtinas tas Londonas. Pamenu, atvažiavo aplankyti mama. Galvoju, ką jai, kaip turistei, atvykusiai pirmąkart parodyti. Žinojau, jos Big Benu ar London Eye nenustebinsiu. Ji taip pat kaip ir aš mėgsta patirti miestą iš vietinio gyventojo perspektyvos. Nuvažiavome į Camden Town. Toks šurmulys, gatvės persisunkę žmonėmis, sako nebegaliu, sukasi galva nuo visko. Greit pranėrėm pro minią ir atsidūrėm prie kanalo. Paėjus keliolika metrų visas šurmulys kažkur dingo, vos keli žmonės vaikščiojasi susikibę, lėtai plaukioja baržos. Va tokį Londoną labai myliu. Kai nebegali ir nori pabėgti nuo visko, tereikia pabėgti kokius penkiasdešimt metrų 😊 Jei užklumpa alkis ar troškulys visad renkuosi nuošalų jaukų vietinį bariuką, nemėgstu tinklinių brand'ų ir visad stengiuosi remti mažus verslus. Pašokti man nėra problemos toj pačioj gatvėj kur ir prisėsti ir šnektelėti su praeiviais. Londono parkai yra dar vienas iš nepakartojamų reiškinių. Beje, ant vienos iš mano kurtų vazų eksponuojamų Liberty nutūpę dvi papūgėlės iš Hyde parko. Pamenu savo pirmąjį apsilankymą šiame parke, buvo daugiau nei nuostabu matyti tokius didelius būrius papūgų sukančių ratus žiemos danguje.

- Ką patartumėte menininkams, norintiems, kad jų darbais prekiautų tokios garsios parduotuvės kaip Liberty? Kaip meno žmogui derėtis, būti šiek tiek verslininku, pagalvoti apie pinigus?

- Na, visų pirma, jei norite laimėti loterijoje privalote nusipirkti loterijos bilietą. Taigi ir su menine veikla vykta taip pat. Norint laimėti, pavyzdžiui, Liberty konkursą reikėtų sudalyvauti tame konkurse. Iš esmės sėkmė nėra kažkas neracionalaus. Kai įdedi visą save, savo laiką, savo meilę, savo žinias ir įgūdžius - nepasisekti negali. Ir jei jūsų kūryba susilaukė sėkmės, nepulkite visko gadinti savo negatyviomis mintimis ir abejonėmis. Kai pradėjau savo veiklą kaip menininkė visiškai neturėjau verslo pagrindų. Visko teko mokytis su patirtimi. Turbūt kiekvienas atvejis yra unikalus, bet ką galiu patarti – jauskite savo vertę, bet neišpuikite, pasitikėkite savo jėgomis, bet visad mokykitės kažko naujo.

Dauguma kuriančių žmonių nedrįsta arba gėdisi kalbėti apie pinigus, kitaip sakant atlygį. Aš taip pat savo veiklos pradžioje kuklinausi ir bijodavau, kad paprašysiu per daug. Gal tai yra kompleksai, gal nepasitikėjimas savo jėgomis, bet galiu pasidalinti mintimis, kurios man padėjo išvystyti savo veiklą ir gerbti savo laiką. Pasiklioviau  elementariu fizikos dėsniu, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, o tik keičia formą ir pavidalą. Pinigai savo ruožtu taip pat yra energija. Taigi išvada tokia: kuriant naudojatės savo energija ir ją transformuojate į kažką gražaus, tuo sukurtu daiktu džiaugiasi žiūrovai. Jie gauna teigiamą energiją ir įkvėpimą. Dabar jūs nesijaučiate taip gėdingai imdami pinigus. Atvirkščiai, jūs su džiaugsmu priimate tai kaip vertą atlygį ar padėką, kad suteikėte klientui tiek daug teigiamų emocijų.

Rūtos tinklapis www.rutabceramics.com.

Liberty Londone. Liberty Londone.

Straipsnio komentarai

  • Saunuole! Didziulis pasiekimas Parduotuve savo daiktus tokioj iconic parduotuvej, bet taip ir turejo atsitikti, nes sios jaunos menininkes talentas derinasi su protu. Labai patiko jos mintys. Sekmes jai. Ji turi dabar dar viena gerbeja!
    1. Dalia // Gegužės 19, 2018 // 09:38
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Saunuole! Didziulis pasiekimas Parduotuve savo daiktus tokioj iconic parduotuvej, bet taip ir turejo atsitikti, nes sios jaunos menininkes talentas derinasi su protu. Labai patiko jos mintys. Sekmes jai. Ji turi dabar dar viena gerbeja!
    1. Dalia // Gegužės 19, 2018 // 09:38
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Saunuole! Didziulis pasiekimas Parduotuve savo daiktus tokioj iconic parduotuvej, bet taip ir turejo atsitikti, nes sios jaunos menininkes talentas derinasi su protu. Labai patiko jos mintys. Sekmes jai. Ji turi dabar dar viena gerbeja!
    1. Dalia // Gegužės 19, 2018 // 09:38
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai